Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Rugsėjo kontrapunktai
2002-09-21
Pirmosios rugsėjo pusės Lietuvos leidyklų beletristikos naujienos - bemaž dešimt romanų ir keli novelių bei pjesių rinkiniai, lietuvių autorių ir iš anglų, vokiečių, katalonų, švedų kalbų išverstos knygos. Jos parašytos garbių užsienio literatūros klasikų daugiau nei prieš šimtą metų ir vos prieš metus kitus šešiolikmetės moksleivės iš Vilniaus. Tarp jų keli polifoninio skambesio romanai, juolab kad vieno iš pastarųjų minėta savybė pabrėžiama net pavadinime “Kontrapunktas”, kūrinio formą iškeliant aukščiau už turinį arba bent jau šiuodu sugretinant, organiškai suliejant.
Aldousas Huxley’is
, kritikų vadinamas anglų intelektualinio romano tėvu, vieną iš geriausių savo romanų “Kontrapunktas” išleido 1928 metais, viduriniuoju kūrybos laikotarpiu, kai dar rašė socialiai angažuotus idėjų romanus (palyginkime 1983 m. išėjusį vienintelį šio autoriaus romaną lietuvių kalba “Geltonasis Kroumas”), prieš pasinerdamas į savo garsiąsias fantastines vizijas, antiutopijas ir utopijas (orvelišką “Šaunų naująjį pasaulį”, siaubo filmą primenančią pasaulio po atominės katastrofos antiutopinę viziją “Beždžionė ir esmė” ir šviesią utopiją “Sala”, kurioje narkotikus vartojantys žmonės džiaugiasi iliuzine gyvenimo palaima).
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pateiktame “Kontrapunkte” šiuo muzikiniu daugiabalsiškumo principu supriešinami veikėjai, siužetinės linijos, epizodai, idėjos. Emocijos, meilė, mirtis, žmonių charakteriai vaizduojami įvairiais rakursais, tragišku, komišku ir parodijuojančiu aspektais, kontrapunktas vienija atskiras scenas, teikia simbolinę prasmę pavieniams motyvams. Romane konstatuojamas žmogaus nesugebėjimas išsaugoti intelektinio ir emocinio prado pusiausvyros, nuolat iškyla mintis apie jame slypintį gyvulišką pradą.
Panašiu principu komponuojamas tos pačios leidyklos išleistas Petro Dirgėlos romanas “Ceremonijų knygos” - antrasis epinio užmojo “Karalystės” ciklo tomas (1997-aisiais pasirodė “Benamių knygos”, savo eilės laukia dar du tomai - “Vilties pilnųjų knygos” ir “Alibi knygos”). Kiekvienoje iš keturių “Ceremonijų” knygų pasakojimas keičia spalvas, sužėri netikėtomis būsenomis. Tai padeda įsigyventi į vaizduojamojo meto (1989-1992) neatspėjamą įvykių raidą ir sukuria neįprastą įvairiopos prasmės pasakojimą. Iš sovietinio režimo į nepriklausomybės atolą įsiveržę herojai atsiduria tarytum senų įpročių ir naujų aistrų karnavale, kuriame dažnas nebeatpažįsta, kur jo veidas, o kur nuolatos keičiama kaukė. Meilė tampa labiau velniška nei dieviška. Konkurencinės pastangos praturtėti, įgyti valdžios peržengia žmoniškumo ribas, ir tada prasideda komedija, košmaras, naujausiųjų laikų kikenanti mitologija.
Kitą - verstinio ir originalaus - romanų porą sieja tradiciškesnis, nuoseklesnis, ne toks komplikuotas realistinis pasakojimas. Vokiečių rašytojo Ericho Kastnerio, savo tėvynėje labiausiai pagarsėjusio publicistiniais feljetonais spaudoje ir populiariomis knygomis vaikams, “Baltų lankų” leidyklos išleistame reikšmingiausiame romane “Fabianas: vieno moralisto istorija” (1931) satyriškai vaizduojamas trečiojo dešimtmečio Berlynas. Tai gana pesimistinis paskutiniųjų Veimaro Respublikos gyvavimo dienų paveikslas - amoralumo, politinio fanatizmo, įvairiausių socialinių ydų liūnas. Šiai aplinkai besipriešinantis pagrindinis romano herojus Fabianas tiki protu, siekia išsaugoti žmogiškąsias vertybes, tačiau pasmerktas žūti.
Panašiomis aplinkybėmis žūsta ir Algimanto Zurbos Savūnė Žemgulienė, pagrindinė romano “...jai tešviečia” (išleido LRS) veikėja. Jos gyvenimo istorija nusidriekė per ištisą romanų trilogiją (tarp tarybiniais metais pagarsėjusių rašytojų ėmė populiarėti daugiatomis epas?) - “Savūnę” (1994) ir “...eina...” (2000). Tik Savūnė gyvenimą baigia ne taip romantiškai kaip Kastnerio Fabianas, gelbėdamas skęstantį berniuką, o nuo plėšiko rankos, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais puolusi ginti grobiamą ir niokojamą kolūkio turtą.
Dar viena, kiek senesnė, Lietuvos istorinė pervarta - pokario partizaninis pasipriešinimas - palyginti netikėtai tapo dar gana jauno rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus (g. 1973), anot jo paties, tikrus šūvius girdėjusio tik tire, antrojo romano “Žali” (išleido “Tyto alba”) motyvu. Nors autorius mini konkrečias partizaninio pogrindžio karių pavardes ir istorinius faktus, čia atsisakoma ne tik ideologinio, bet ir įprasto etinio, moralinio vertinimo, o konkreti istorija tėra pretekstas tragikomiškam, absurdiškam pasakojimui ir ironiškai žodžių abrakadabrai - su viltimi, kad ji netikėtai sukibirkščiuos kokiomis nors naujomis prasmėmis ar bent jau pralinksmins skaitytoją. Ir vienu, ir kitu atveju šiuos lūkesčius gali patenkinti atitinkamo mentaliteto semantikas ir atitinkamos estetinės klausos suvokėjas.
Pradžioje paminėta jaunoji prozininkė - 1985-aisiais gimusi Vaida Blažytė. LRS leidyklos “Pirmosios knygos” serijoje ji išsyk debiutavo romanu “Geltona pieva” apie savo bendraamžių, vadinamųjų gatvės vaikų, gyvenimą. Tai išties nedažnas literatūrinis įvykis, nors, tarkim, praėjusių metų debiutantė Giedrė Kazlauskaitė, savo apysakaitę “Babelė” irgi parašiusi mokyklos suole, man pasirodė kiek gilesnė ir originalesnė.
Naują trijų pjesių “porciją” “Melancholija” (praėjusiais metais irgi išleistas trijų pjesių rinkinys “Hambetas”) apie “individualizmą, desperaciją ir savižudybę” pateikė jaunas, įdomus ir produktyvus dramaturgas Tomas Šinkariukas.
(Atkelta iš 13 p.)
Iš verstinių autorių dar atkreipia dėmesį “Charibdės” išleistas Merce Rodoreda (1908-1983), iki šiol į lietuvių kalbą neverstos Katalonijos - podraug ir Ispanijos - prozininkės, kūrusios gimtąja katalonų kalba, romanas “Moteris tarp balandžių”. Jame nemokyta amatininkų luomo mergaitė šnekamąja kalba ir iš savo žiūros taško perteikia 1930-1950 m. Ispanijos atmosferą.
Taip pat iš keleto į lietuvių kalbą išverstų romanų pažįstamo švedų literatūros klasiko Hjalmaro Soderbergo (1869-1941) novelių rinkinys “Piešinys tušu”, kurį “Sibi et suis” serijoje išleido “Mažasis Vyturys” - tiesiog čechoviško meistriškumo smulkiosios prozos pavyzdžiai.
Pasirodė intriguojančių, netikėtais minties proveržiais patraukiančių, kultūrologines temas gvildenančių knygų. “Aidai” išleido Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejui skirtą esė konkursą laimėjusį Gintaro Beresnevičiaus kultūrologinės publicistikos rinkinį “Ant laiko ašmenų”. Knygos autorius gyvu stiliumi, originaliai, dažnai “demitologizuodamas”, permąsto lietuvių tautos ryšius su savo istorija, religija, etnologija, nacionalinio charakterio bruožus, brėžia ateities perspektyvas. “Laiko ašmenys - metafora, aprėpianti visą lietuvių istorinį kelią nuo barbarybės iki šiandienos. Dabarties politiniai posūkiai šaknijasi ūkanotoje praeityje, laiko ašmenys perrėžia mūsų naivumą bei mitus ir atveria mūsų ateities perspektyvą”, - pristatydami naująją G. Beresnevičiaus knygą, rašo jos leidėjai.
“Baltų lankų” išleisto straipsnių rinkinio antraštė “Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje” išduoda jo sudarytoją ir veikiausiai spiritus movens Artūrą Tereškiną, pernai skaitytojams pateikusį analogiškos problematikos savo paties studiją “Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje”. Daugiausia jauni autoriai savo menotyriniuose, kultūrologiniuose, literatūrologiniuose, meniniuose, etnologiniuose rinkinio straipsniuose mums gal kiek neįprastai atvirai ir drąsiai svarsto visuomeninių normų ir individualaus kūno sąveikos klausimus, susijusius su kūniškomis aistromis, intymiomis fantazijomis, seksualumu, vaizduote, visų šių dalykų viešumo ir privatumo santykius.
“Baltų lankų” leidykla “Idėjų” serijoje dar išleido Jeano Baudrillardo, vieno iškiliausių šiuolaikinių prancūzų filosofų, suformavusių pagrindinius postmodernios epochos mąstymo bruožus, veikalą “Simuliakrai ir simuliacija”, kuriame netikėtai išryškinamas lemiamas simuliacijos proceso vaidmuo. Autoriaus manymu, šiuolaikinis pasaulis pavirsta simuliacijos lauku, kuriame tik šen bei ten dar galima aptikti tikroviškumo liekanų.
jonvab@takas.lt
