Romualdas GRABŠTAS


2005-04-09
Jūratė KUZMICKAITĖ
Romualdas GRABŠTAS

“Pagal Zodiaką esu Ožiaragis, - pasakoja “Kauno bigbendo” vadovas. - Astrologinė charakteristika man tinka. Taip, aš užsispyręs, kategoriškas. Jei ką nors užsibrėžiau, trūks plyš turiu įvykdyti. Ir ne rytoj, ne kada nors, o dabar”. Jis myli vaikus, ir jau vien todėl “Kauno bigbendo” džiazo pamokų, vedamų Kaune ir Vilniuje nuo 1991-ųjų, negalima vadinti atsitiktinumu. Jis mėgsta, kai vaikai lipa į sceną patys pamuzikuoti. Bet labiausiai jis mėgsta gamtą. Jam nereikia Palangos - nuvažiuoja į Ignalinos rajoną, į sodybą prie Ūsių ežero, išsiiria valtimi ir klausosi paukščių ir vandens. Tai, prisipažįsta jis, pačios gražiausios akimirkos gyvenime.

- Ką darytumėte laimėjęs milijoną?

- Milijono aš nelaimėsiu, bet jei taip nutiktų... Na, aš kaip visi žadėčiau tuos pinigus panaudoti geriems ir naudingiems tikslams, o ne šiaip iššvaistyti. Pirmiausiai tas milijonas turėtų uždirbti dar daugiau, tada jau panaudočiau. Investuočiau ten, kur labiausiai reikia.

- Kur, Jūsų manymu, labiausiai reikia?

- Labiausiai reikia investicijų švietimui, kultūrai. Daug kur reikia.

- Norite pasakyti, jog esate toks idealistas, kad savo pinigus atiduotumėte kultūrai?

- Gal ne visus, bet kodėl gi ne? “Kauno bigbendą” aš ne kartą esu rėmęs asmeninėmis savo lėšomis. Kartais pasvajoju, kad jei turėčiau daug pinigų, tai tas orkestras - nesvarbu, kad jis ne mano nuosavas - grotų kitokiais instrumentais, mes turėtume kitokią aparatūrą ir labai smarkiai pajudėtume į priekį.

- Jus galima vadinti savotišku fanatiku?

- Šimtu procentų ne, bet... Negaliu sakyti, kad esu abejingas buičiai, tačiau galvoje visą laiką sukasi bigbendo reikalai. Jie pasiglemžia didžiąją dalį mano laiko, minčių.

- Ko gero, Jūsų namiškiams “Kauno bigbendas” skamba kaip keiksmažodis.

- Ne. Mano dukros jau savarankiškos, suaugusios, turiu anūkų. Mano vaikams, gyvenantiems atskirai, bigbendas netrukdo.

- O žmonai?

- Žmona išvykusi į Angliją. Dirba ten.

- Ar tai reiškia, kad vyras, vadovaujantis “Kauno bigbendui”, nesugebėjo išlaikyti šeimos?

- Turbūt tai reiškia ne visai tai. Iš savo patirties pastebiu, kad į porą dažniausiai sueina panašaus sukirpimo žmonės. Mano žmona veikli ir energinga, kaip ir aš. Ir kai žmogus negali visiškai savęs realizuoti vienur, jis ieško, kaip galėtų realizuoti kitur. Panašiai ir nutiko.

- Kokia Jūsų žmonos specialybė?

- Beveik visą gyvenimą ji dirbo prekyboje. Taip susiklostė, kad dabar ji dvejus, trejus metus su pertraukomis dirba Didžiojoje Britanijoje. Ten jos sesuo, turi bičiulių. Kol kas yra taip, o paskui - žiūrėsime.

- Taigi kurį laiką, galima sakyti, viengungiaujate. Ar neliūdna?

- Kaip čia pasakius... Žinoma, kai esi įpratęs gyventi ne vienas, norėtųsi su kažkuo pasitarti, namuose pasikalbėti apie visai kitus, nesusijusius su muzika, dalykus.

Bet kai matai, kad šiandien yra taip, o ir rytoj kitaip dar nebus, nebegrauži savęs, pasineri į darbus ir gyveni.

- Kaip atrodo laikinai laisvo ir nepriklausomo Romualdo Grabšto eilinė diena? 

 

- Atsikeliu septintą ryto. Išgeriu kavos, būtinai. Kavą aš geriu pirmiausia. Paskui visa kita, pusryčiai ir taip toliau. Tuomet - į darbus. Visuomet yra galybė reikalų: ieškai, skambini, tariesi dėl koncertų, važiuoji. O kur dar “Kauno bigbendo” repeticijos? Net nepastebi, kaip ta diena prabėga ir ateina vakaras. Vakarus dažniausiai leidžiu namuose. Tai po internetą pasikapstau, tai truputį paskaitau, tai televizorių pasižiūriu, kai yra ką žiūrėti. Bet dažniausiai - nėra. Bent man dauguma televizijos laidų neįdomios. Kokią 24 valandą guluosi miegoti.

- O prieš miegą garsiai klausotės muzikos, šiurpindamas kaimynus?

 

- Ne, ne. Muzikos aš neklausau garsiai. Atvirkščiai, man patinka jos klausytis tyliai. Muzika man toks... sakyčiau, intymus dalykas. Nemėgstu jos klausytis minioje, šurmulyje. Labiausiai man patinka klausytis ramiai kur nors atsisėdus, vienumoje. Tada visai kitoks kontaktas su muzika, visai kitaip ją priimu.

- Kokia yra Jūsų muzika? 

 

- Įvairi, bet savo malonumui daugiausiai klausausi klasikos. Džiazo klausausi retai. Esu įsitikinęs, kad džiazas atėjo iš klasikos. Tie, kurie turi puikų klasikinės muzikos bagažą, visuomet būna geri džiazmenai, turintys stiprų dvasinį užtaisą.

- Netrukus prasidės festivalis “Kaunas Jazz”. Ar “Kauno bigbendas” vėl bus aktyvus dalyvis? 

 

- Taip, mes grosime.

- Ar teisybė, kad kartą tarp Jūsų ir “Kaunas Jazz” meno vadovo Jono Jučo kilo konfliktas - Jūs įsižeidėte, kad “Kauno bigbendui” vietoje pagrindinės buvo pasiūlyta tik lauko scena? 

 

- A, gal be reikalo pasikarščiavau. Dabar manau, kad visiškai nereikėjo kreipti dėmesio. Tiesą sakant, jau visai pamiršau tą epizodą.

- Esate karštakošis? 

 

- Kai buvau jaunesnis, gal to karštakošiškumo turėjau daugiau. Dabar tapau ramesnis. Šiek tiek daugiau pagalvojantis. Truputį kitoks.

- O ar galima Jus vadinti ambicingu žmogumi? 

 

- Galima. Nors ir vėl turiu pasakyti - gyvenimas, aplinkybės tuos aštrius asmenybės kampus nugludina, apšlifuoja. Išmokau ieškoti ir rasti kompromisų.

- Kaip atsidūrėte muzikos pasaulyje? 

 

- Netyčia. J.Jablonskio mokykloje, kurią pradėjau lankyti 6,5 metų, veikė ir dešimtmetė muzikos mokykla. Kartą mano mama įsikalbėjo su bendraklasio mama, toji ir sako: leisiu savo sūnų į muzikos mokyklą. Mano mama nutarė leisti ir mane. Jei nebūtų to dviejų mamų pokalbio, mano gyvenimas gal būtų pakrypęs visai kitaip. Bet aš pradėjau mokytis muzikos mokykloje smuiko. Sekėsi gerai, netgi buvau teikiantis vilčių. Nors smuikininku netapau, bet tą instrumentą labai gerbiu ir myliu.

- O namuose smuiką turite? Gal grojate vakarais prie lango savo malonumui, kaip koks Šerlokas Holmsas? 

 

- Ne, neturiu smuiko. Bet dažnai pagalvoju apie tai. Ir prisipažinsiu - apima nostalgija. Man taip ir sakė: palauk palauk, ateis laikas, ir smuiko neišvengiamai pasiilgsi. Matyt, tas laikas jau atėjo.

- Niekada nesigailėjote tapęs “Kauno bigbendo” vadovu? 

 

- Nesigailėjau. Kai buvo įkurtas Marijampolės teatras, mane ten pakvietė dirbti muzikinės dalies vedėju. Ir man labai patiko, turėjau puikias sąlygas, bendraminčių. Bet kartą Kaune sutikau vieną pilietį, kuris man pasiūlė vadovauti naujam besikuriančiam orkestrui - “Kauno bigbendui”. Iš pradžių sakiau - pagalvosiu, nes su orkestru niekada nebuvau dirbęs, o paskui ėmiau ir pasiryžau. Palikau Marijampolės dramos teatrą ir pradėjau vadovauti bigbendui. Ne, aš nesigailiu, bet dabar, kai viską sudėlioju, darbas Marijampolės teatre vis dėlto buvo vienas įdomiausių ir kūrybiškiausių mano gyvenimo etapų. Teatre yra tiek įdomių, išoriškai nepastebimų dalykų...

- Tai gal nuo tada Jūs užkietėjęs fanas, nepraleidžiantis nė vienos premjeros ir be teatro neįsivaizduojantis savo laisvalaikio? 

 

- Ne visai taip. Teatre, kaip ir muzikoje, - mane kažkuo sužavėti, nustebinti jau labai sunku. Teatras man dabar - kaip romanas, viską galiu išvysti ir perskaityti realiame gyvenime. Kiekviename žmoguje, kiekvienoje šeimoje slypi romanas ir pjesė. Jei matai, kas vyksta aplinkui, jei moki stebėti, nebūtina vykti į teatrą žiūrėti spektaklio.

- Jūsų dukros - skirtingų santuokų vaikai? 

 

- Taip, vyriausioji, Vesta, iš pirmosios santuokos, o dvynukės - dabartinės santuokos vaikai.

- O dvi santuokos - tai bohemiško ar šiaip proziško gyvenimo pasekmė? 

 

- Taip susiklostė. Visi mes linkę sakyti, kad aš tai jau geras, nekaltas, kalta aplinka... Geriausiai sakyti - matyt, taip buvo lemta. O bohemiškas gyvenimas man gana svetimas.

- Kaip žiūrite į alkoholį? 

 

- Visai nežiūriu. Tiksliau, beveik nebežiūriu. Anksčiau leisdavau sau pavartoti, bet pamačiau, kad man prasčiau sekasi nei kitiems. Po išgertuvių dvi tris dienas būdavau visiškas ligonis, nieko negalėdavau daryti, labai išgyvendavau, nervindavausi. Nusprendžiau, kad laimingam bei gerokai darbingesniam galima būti ir blaiviam. Panašiai ir su rūkymu. Kažkada labai daug rūkiau. Be to, pačias stipriausias cigaretes be filtro. Kai prasidėjo filtrų mada, niekaip negalėjau prie jų priprasti. Man reikėdavo “Auroros” ir panašių “tikrų” cigarečių. Taip ir nepripratęs prie filtrų, ryžausi mesti rūkyti. Sunkiai, bet pavyko. Neberūkau jau 20 metų.

- Nerūkote, negeriate. Turbūt ir pas moteris nevaikštote. Koks gi Jūs menininkas? 

 

- (Juokiasi). Manau, gal apie mane tegul kalba mano darbai.