Rekvizito virtuozui teko net ”koriko” darbas


2003-07-19
Rekvizito virtuozui teko net ”koriko” darbas
Visą gyvenimą kino istoriją anapus ekrano kūręs Eugenijus Olbikas savo profesiją vadina meniška

Jis “korė” daugybę aktorių, net režisierių Algimantą Puipą, o kartą vos pats sau nepasidarė galo. Jis dažė ožkas, žiurkes, drugelius, migdė bites ir varles, jis vertė kapeikas auksu ir mokė aktorius keiksmažodžių nebylių kalba. Eugenijus Olbikas - rekvizitininkas, 34 metus dirbęs Lietuvos kino studijoje ir 7 metus - Lietuvos televizijoje, savo darbą prisimena su meile: “Dabar rekvizitininkai dirba lyg sandėlininkai, o man tai buvo kūryba”.

Bijojo šeimyninių saitų

“Darbas kine man atstojo šeimą”, - prisipažįsta netrukus septyniasdešimties sulauksiantis Eugenijus. 29 metų susipažinęs su žmona ir sulaukęs dukros, šeimoje vyras įstengė išgyventi tik septynerius metus. “Nesu šeimos žmogus. Ir dabar, senatvėje, nors mėgstu draugystę, nenorėčiau gyventi su moterimi”, - tikina vyriškis. Jis neslepia - gyvenime moterų jam nestigo: “Po skyrybų dažnai pasibėgiodavau su mergaitėmis, tarp jų - ir su aktorėmis, tačiau rimtesnių romanų nebuvo - nenorėjau būti pririštas”.

Viengungio Eugenijaus namai - ne tokie kaip visų. Mažas bendrabučio tipo butukas pilnas antikvarinių daiktų. “Štai šį veidrodį kadaise pirkau už dvidešimt penkis rublius, spintą gavau dovanų”, - rodo savo turtą buvęs rekvizitininkas. Jis prisipažįsta - iki šiol gaila išmesti nereikalingus daiktus. Todėl namuose ir yra tiek daug kilimų ir veidrodžių.

Kartais ir pats ką nors sukonstruoja iš senų daiktų. Dėliodamas arbatos puodelius ant apskrito stalelio su įmontuotu laikrodžiu, žilagalvis inteligentiškas vyriškis užsimena - tai jo rankų darbas. “Dirbant kine tekdavo daug meistrauti. Rekvizitininkas tuomet turėjo išmanyti ir chemiją, ir fiziką”, - prisimena daugybę originalių dalykų sugalvojęs Eugenijus.

Kūrė net kvapus

Su garsiausiais lietuvių režisieriais dirbusiam rekvizitininkui teko kurti net kvapus. “Filmuojant “Vyrų vasarą” padariau ligoninės palatą, tačiau režisieriui Marijonui Giedriui rekvizito išdėstymas nepatiko. Tuomet viską iškvėpinau valerijonais ir, nors nepajudinau iš vietos nė vieno daiktelio, režisierius liko patenkintas”, - prisimena Eugenijus. Kai filmuodavo iš dekoracijų sukurtoje bažnyčioje, rekvizitininkas visuomet uždegdavo smilkalus - nors žiūrovai kvapų nemato, kuriantiems filmą tai padėdavo įsijausti.

Eugenijus nebegalėtų prisiminti, kiek visko jam teko surasti filmavimams. Jis turėjo net savo metodą ieškoti sendaikčių, kuris, pasak jo, pasiteisindavo 80 procentų: “Važiuoji per kaimą, žiūri į stogą - jei šiaudinis, verta užeiti. Vaikščiodamas mieste žiūrėdavau į namų ir butų užuolaidas - jei jos senos, tai greičiausiai šeimininkai turi antikvarinių daiktų” .

Įdomiausia būdavo ieškoti gyvūnų - kartą net iš Čiukotkos parsivežė 10 laikų, kurios filmavosi Raimondo Vabalo “Smoke ir mažylyje”, o specialiai Almanto Grikevičiaus “Faktui” iš Minsko Eugenijaus parvežtas gaidys Petia vėliau tapo rekvizitininko augintiniu ir kino žvaigžde.

Dviese su karve dorėje

Apie gyvūnus Eugenijus gali papasakoti labai daug - juos teko ir auginti, ir migdyti, ir dažyti. Rekvizitininkas augino jau minėtą gaidį Petią, kuris iškart atbėgdavo pašauktas vardu, kuosas, drugelius, net devynias žiurkes. “Labai jaukios būtybės, - taip šiuos daugelio nemėgstamus graužikus apibūdina vyriškis. - Tik kai atsivesdavo vaikų, gaila būdavo užmušti”.

Ir žiurkes, ir kitus gyvūnus Eugenijui dažnai tekdavo perdažyti. “Štai “Velnio nuotakoje” reikėjo juodos ožkos, o buvo tik balta. Ištepiau visą skalbimo miltelių ir suodžių mišinį, ir išėjo puiki velniška ožka. Tik po to melžiant pienas juodas bėgo”, - prisimena vyras. M.Giedrio “Vyrų vasarai” jis nudažė pusę arklio - tą, kuri buvo filmuojama, o kartą su moteriška pudra ir šešėliais margino vienspalvius drugelius.

Vienas gerai pasibaigusių, bet daug baimės įvariusių nuotykių - karvės kėlimas per Kuršių marias. Tąkart buvo filmuojami A.Grikevičiaus “Jausmai”. “Vežti karvę aplink marias iki kelto būtų užėmę daug laiko, tai pasiūliau ją perplukdyti tiesiai į Juodkrantę patiems. Įsėdau kartu su karve į senovinę dorę, ją pririšom prie katerio, kuris mus turėjo tempti. Iš pradžių viskas buvo puiku, tačiau vidury marių kilo vėjas. Vėliau plaukusieji kateriu man pasakojo, kad per bangas mūsų dorės visai nebuvo matyti. Karvę raminau, kaip galėjau, tačiau ji vis į dorės galą spraudėsi, tuomet tikrai buvo baimės, kad neapvirstume, - pasakoja Eugenijus. - Vėliau ta pati karvė mums keršijo - tik pamačiusi filmavimo kamerą, iškart apdergdavo jos stovą”.

Vietoje aukso - trikapeikės monetos

Neramius gyvūnus rekvizitininkas dažnai migdydavo. “Paimdavau smilgą, patepdavau vandens ir medaus mišiniu, trenkdavau bitei per nugarą, ir ji apsvaigdavo. Tada - į trilitrinį stiklainį”, - pasakoja rekvizitininkas apie filmą “Faktas”, kuriame buvo scena, kaip vokiečiai traiško bičių lizdus. Gyčio Lukšo filmui “Virto ąžuolai” teko migdyti varnas, o “Velnio nuotakai” Eugenijus gaudė ir eteriu “ramino” varles, kuriomis aplipęs iš kūdros išlipo Pinčiukas.

Arūno Žebriūno “Velnio nuotaka” labiausiai iš visų filmų įstrigo Eugenijui atmintin. “Tuomet nebuvo kompiuterinių specialiųjų efektų, viską galvodavom patys”, - prisimena rekvizitininkas. Eugenijus dažė “auksinius” unitazus, sprogdino tiltą. Jam teko sugalvoti, kaip “išgauti auksą”, kuris iš dangaus turėjo piltis ant Pinčiuko - auksą atstojo keli maišai naujutėlių trijų kapeikų monetų.

Išmokė D.Banionį keiktis gestų kalbą

Eugenijui teko dirbti su garsiausiais Lietuvos režisieriais - Algimantu Puipa, Vytautu Žalakevičiumi, Almantu Grikevičiumi, Arūnu Žebriūnu. Dabar vyriškis su pasitenkinimu prisimena - A.Puipą jis netgi “korė”. Filmuojant pakaruoklius, visuomet “kardavo” Eugenijus. Kiek aktorių teko “pakabinti” ant medžio, vyriškis sako nebegalįs suskaičiuoti. Tačiau rekvizitininkas gerai prisimena, jog vieną sykį vos nepasikorė pats. “Paprašė manęs pabūti pakaruokliu. Kažkaip blogai prisirišau ir pradėjau jausti, kad mane rimtai smaugia. Gerai, kad likau gyvas”, - šypsosi Eugenijus.

Rekvizitininkas moka gestų kalbą ir kadaise net buvo tapęs nebylių klubo vadovu. Šį savo pomėgį jis sėkmingai panaudojo kine - padėdavo režisieriams surasti nebylių aktorių ir net mokė aktorius gestų kalbos. V.Žalakevičiaus filme “Niekas nenorėjo mirti” buvo parodytas pirmas sovietinio kino istorijoje keiksmažodis kurčiųjų kalba. Eugenijus šypsosi - tai jis išmokė D.Banionį parodyti nešvankų gestą, reiškiantį “išdulkinsiu tave per užpakalį”, jo tėvą vaidinančiam nebyliui.

“Suveikė” 52 butelius vyno

Nuotykių nestigo ir dirbant, ir po darbo. Kadangi rekvizitininkas turėjo gerą liežuvį, filmavimo grupė jo dažnai prašydavo “suveikti” degtinės ar kitų gėrimų. “Fabrikuose turėjau pažįstamų. Kartą iš Anykščių fabriko man pavyko parsinešti net 52 butelius vyno. Nueinu, pasiimu du tris, po to vėl grįžtu...” - šypsosi Eugenijus.

Visą gyvenimą kino istoriją anapus ekrano kūręs vyriškis dabar jau nebedirba. “Skaitau knygas, kartais nueinu į kiną, dažnai susitinku su draugais. Nenuobodu, - užtikrina Eugenijus. - Tik kartais atrodo neteisinga, jog visą gyvenimą tiek dirbau, o teturiu šį mažą kambarėlį. Taip norėčiau turėti namą ir sodą...” Tačiau rekvizitininkas nesigaili dirbęs tokį darbą. Svarbiausia - gyventi buvo ir tebėra įdomu.