Jubiliejų švenčiančio Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas prisimena, kokių gudrybių sovietmečiu reikėjo imtis norint kurti, ką nori, ir nepatekti į kalėjimą

Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas atkleidžia sovietmečiu vienos labiausiai klestėjusių kūrybinės sąjungos užkulisius. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus įkūrimo 30-mečiui, Fotografijos galerijos 25-mečiui paminėti rengiamas albumas, kuriame nuotraukomis bus prisiminta skyriaus istorija ir jos aktyvūs kūrėjai - gyvi bei jau Anapilin iškeliavę fotografai.

Susimesdavo pinigų bosams pagirdyti

Kauniečiai fotografai, tada save dar vadinę fotomenininkais, aktyviai dalyvavo pirmosios Sovietų Sąjungoje Lietuvos fotografijos meno draugijos kūrime. “Buvom aršūs Antano Sutkaus kareivos”, - senų laikų dvasią ir tada vykdytų užkulisinių kovų vadą prisiminė A.Macijauskas. Kauniečiai su kolegomis ne tik rengė ir dalyvavo diskusijose spaudoje, turėjusiose partinius bosus įtikinti, kad profesionali fotografų organizacija būtina. A.Macijauskas dabar neslėpė, kad fotomenininkai iš savo atlyginimo į bendrą katilą mesdavo tam tikras pinigų sumas, už kurias buvo vaišinami aukšti pareigūnai.

1969 metais Lietuvos fotografijos meno draugija buvo įkurta, 1974-aisiais Aleksandras Macijauskas įkūrė jos Kauno skyrių. Dabar Lietuvos fotografijos metru dažnai tituluojamas fotografas pripažįsta, kad Kaune viskas ėjosi lengviau. “Jau žinojau, kaip su partijos vadais kalbėti - buvau išėjęs A.Sutkaus organizacinę mokyklą - kur eidamas, jis kartu vesdavosi mane”, - kalbėjo A.Macijauskas, kurį laiką Vilniuje dirbęs ką tik įkurtos Fotografijos meno draugijos atsakinguoju sekretoriumi.

Girdavosi prieš Kremliaus šulus

Finansinis klestėjimas ir tam tikra kūrybinė laisvė, kurių paskui pavydėjo kolegos iš kitų kūrybinių sąjungų, atėjo ne iškart. Draugijos Kauno skyrius glaudėsi varganose valdžios jiems skirtose patalpose Nemuno gatvėje. “Sienomis, kurias buvusieji gyventojai buvo išklijavę laikraščiais, viena blakių komanda judėjo aukštyn, kita - kažkodėl - žemyn”, - pirmųjų dienų vaizdus prisiminė A.Macijauskas.

Kauno fotomenininkai gavo patalpas puikioje vietoje Rotušės aikštėje, kai miesto valdžia nusprendė, kad Senamiestis bus mūzų rajonas. Tačiau, A.Macijausko žodžiais, vis vien “teko padirbėti per Vilnių”, kad būtent šios patalpos būtų paskirtos draugijai.

Kai baigėsi penkerius metus trukęs, milijoną rublių kainavęs remontas, Fotografijos galerija tapo miesto valdžios pasididžiavimu. Jos parodyti partiniai veikėjai atvesdavo Lietuvoje atostogaudavusius Kremliaus šulus. Tačiau dažniausiai vasarą vykdavę vizitai A.Macijauskui sukeldavo galvos skausmą. “Nidoje, Palangoje vasarodavę veikėjai, grįždami į Maskvą, užsukdavo į Kauną. Miesto vadovai jiems norėdavo pasigirti, kaip seną pastatą pritaikė kultūrinei paskirčiai. Atvesdavo į galeriją. O tuo metu ten, kaip tyčia, kabodavo aktų parodos. Gerai, kad jos būdavo tarptautinės, dažniausiai - vokiečių autorių”, - dabar jau sunkiai įsivaizduojamą, o tada neginčytiną neigiamą oficialų požiūrį į nuogą kūną fotografijoje priminė A.Macijauskas.

Priekaištavo, kad Kaune per daug kryžių

Ilgametis LFS Kauno skyriaus pirmininkas A.Macijauskas pasakojo apie įvairias gudrybes, kurių sovietmečiu reikėjo imtis, kad fotografai turėtų bent sąlyginę kūrybinę laisvę. Buvo rengiamos parodos - vadinamosios perkūnsargės, kuriose buvo eksponuojamas visoks ideologinis šlamštas. Jos pridengdavo parodas, kuriose buvo rodomi nuotraukose įamžinti Lietuvos istorijos objektai ir prieškario kultūros veikėjai. Nuotraukos perkūnsargės albumų “Lietuvos fotografija” pirmuosiuose puslapiuose ir viršeliuose fotografus saugodavo nuo persekiojimo - albumų viduje buvo spausdinamos anuomet drąsios nuotraukos.

Bent kiek įtartinos tematikos parodų nuotraukas reikėdavo pirmiausiai savaitei laiko palikti Partijos komitete. Propagandos skyriaus darbuotojai tikrindavo, ar tarp nufotografuotų prieškario kultūros veikėjų nėra vadinamųjų miškinių ar kitų ideologiškai nepatikimų asmenų. A.Macijauskas yra išgirdęs ideologinių priekaištų net apie Kauno peizažų parodą. “Per daug Kaune bažnyčių ir kryžių”, - absurdišką pareigūno priekaištą prisiminė fotografas.

Kariškių užsakymai - Klondaikas lietuviams

A.Macijauskas papasakojo, iš kur sovietmečiu Fotomeno draugija ir jos nariai klestėjo. Net keletas draugijai priklausančių cechų Vilniuje gamino mokomuosius stendus visos Sąjungos kariškiams. “Buvome labai turtinga draugija, daug nubyrėdavo ir mūsų autoriams, - fotografų aukso laikus prisiminė A.Macijauskas. - Fotomenininkai, draugijos nariai, veltui gaudavo fotojuostų, fotopopieriaus, ryškinimo medžiagų, veltui važinėdavo į kūrybines komandiruotes visoje Sąjungos teritorijoje, veltui rudenį keletą savaičių praleisdavo seminare Nidoje”.

Turtinga draugija samdydavo žinomus rusų disidentus menotyrininkus apie lietuvių fotografiją rašyti apybraižas ir monografijas, skaityti paskaitas seminaruose. Moisejaus Kogano, Anri Vartanovo, Levo Aninskio, Viktoro Diomino atliktos mokslinės studijos padėjo teorinius Lietuvos fotografijos mokyklos pamatus bei darė įspūdį linkusiems visko bijoti lietuviškiems partijos veikėjams: Maskva apie mūsų fotografus rašo.

Užgesino beįsiplieskiantį pornografijos skandalą

Kaunietis fotografas juokdamasis pasakojo, kaip praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, savo draugo Algimanto Bareišio padedamas, užgesino beįsiplieskiantį pornografijos skandalą.

Kartą pas A.Macijauską atėjo dabar žinomo fotografo žmona ir ištiesė pluoštą Kaune platinamų pornografinių nuotraukų. Vienas nuotraukų “modelių” buvo jos vyras, fotografavo, matyt, jo kolega. Ką daryti, draugijos skyrius ką tik įkurtas, skandalas būtų labai ne laiku, - tada svarstė A.Macijauskas. Jis pasikvietė savo draugą fotografą Algimantą Bareišį, tuomet dirbusį Nepilnamečių kolonijos direktoriumi. Kuriant Fotodraugijos Kauno skyrių daug prisidėjęs A.Bareišis pasidavė A.Macijausko įkalbinėjimams “sunaikinti šį pornografijos lizdą” patiems. Jis užsivilko savo uniformą, o A.Macijauskas pasiėmė raudoną SSSR žurnalisto sąjungos pažymėjimą. Sužinojo, kur dirba vienas pornografinių nuotraukų platintojų. Susirado jį elektros prietaisų taisykloje Panemunėje, mosuodami Baudžiamuoju kodeksu (iš tikrųjų grėsė 2 metai kalėjimo) prigąsdino. Šis greitai išdavė savo bendrus, tik maldavo nieko žmonai neprasitarti, nes labai gėda.

Vienas pornografinio tinklo dalyvių dirbo tardytoju milicijoje. A.Macijauskas tik dabar supranta, kas galėjo būti, jei tardytojas būtų susiprotėjęs, kad jį gąsdina visai kitai sistemai priklausantis pareigūnas, lydimas apskritai kažkokio visuomenininko. Tačiau tada prisidirbęs veikėjas išsigando taip stipriai, kad sutiko ant savo dujinės plytelės, stebint “inkvizitoriams”, sudeginti visus turimus negatyvus ir prisiekti, kad daugiau šiais dalykais nebeužsiims. Kolegas fotografus, “sekso skandalo” dalyvius, įspėti A.Macijauskui jau buvo juokų darbas.