Rakto skylutė į išnykusį pasaulį


2005-01-29
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Rakto skylutė į išnykusį pasaulį

Tikimasi, kad ką tik išleistas “Grafų Kosakovskių albumas” stumtelės pirmyn apleistas Lietuvos dvarų kultūros istorijos studijas

Dvarų gyvenimas yra baltoji dėmė Lietuvos kultūros istorijoje, konstatuota Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje įvykusiame vakare.

Viliamasi, kad ką tik išleistas “Grafų Kosakovskių albumas” paskatins gilintis į praeities dulkėmis vis labiau pasidengiantį dvarų pasaulį.

Lenkai užsisakė iš anksto

“Lietuvos dvarų kultūra ir bajorų luomo atstovų likimai nėra visiškai ištyrinėti. Parašytos dvarų istorijos neturime”, - kalbėjo istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Jis pastebėjo, kad muziejų rinkiniuose esantys dvarų gyvenimo liudijimai dūlija ir taip negrįžtamai traukiasi į praeitį. Todėl reikia skubėti.

“Istorikai nubėgo į politiką, o frontą dvarų gyvenimo tyrinėjimuose laiko tik architektūros istorikai ir dailėtyrininkai”, - akmenį į istorikų daržą sviedė menotyrininkė Jolita Mulevičiūtė.

Jos teigimu, ką tik 1000 egzempliorių tiražu išleistas “Grafų Kosakovskių albumas”, kuriame publikuojamos XIX a. pabaigos-XX a. pradžios nuotraukos iš Vaitkuškio dvaro gyvenimo, gal stumtelės dvarų kultūros istorijos studijas.

“Vaizdui reikia žodžio. Neužtenka vien grožėtis dvarininkų kasdienybės ir švenčių akimirkomis. Reikia rimto veikalo apie bajoriškąją dvarų kultūrą, galinčio papildyti Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugomus grafams Kosakovskiams kadaise priklausiusius 65 fotografijos albumus”, - sakė J.Mulevičiūtė.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui pranešus, kad 30 ką tik pasirodžiusio “Grafų Kosakovskių albumo” egzempliorių jau užsakyti lenkų, menotyrininkė nuogąstavo: “Nenorėčiau, kad ši knyga būtų populiaresnė Lenkijoje nei Lietuvoje”.

Vaikaitė vartydama albumus verkė

J.Mulevičiūtė sveikino O.Daugelio idėją išleisti dar keletą albumų iš grafų Kosakovskių nuotraukų rinkinio. Taip fotografijos pasiektų ne tik daugiau žmonių, bet ir įgautų virtualią apsaugą. “Išblukusios, karus pergyvenusios nuotraukos virsta vos įžiūrimais šešėliais. Vienintelė išeitis - kuo greičiau pervesti jas į skaitmenines laikmenas, nes kitaip jos tiesiog sutirps ore”, - kalbėjo menotyrininkė, prisidėjusi spaudai rengiant “Grafų Kosakovskių albumą”.

E.Aleksandravičius užsiminė apie dar vieną problemą leidžiant grafų Kosakovskių fotografijos albumus. “Ar verta viešinti asmeninius archyvus? Jei nuotraukos būtų likę privačiose grafų palikuonių rankose, gal jie fotografijų nebūtų rodę viešai?” - svarstė istorikas.

Muziejininkė Aldona Snitkuvienė, kartu su albumo sudarytoja, dabar JAV gyvenančia Egle Lukaševičiūte, priėmusi prieš keletą metų muziejuje viešėjusią grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio vaikaitę Zofiją, prisiminė: “Vartydama albumus ji verkė: juk tai mūsų šeimos nuosavybė. Tačiau vyras ją ramino: jei būtų tavo, šiandien jų jau nebebūtų”. Kosakovskių šeimos archyvai, buvę jų rūmuose Varšuvoje, sudegė per Antrąjį pasaulinį karą.

O.Daugelio žodžiais, tai nebuvo asmeninio giminės albumo nuotraukos. “Atvykusiems į Vaitkuškį svečiams buvo leidžiama fotografuoti, čia pat nuotraukos buvo ryškinamos ir dalijamos. Grafų albumuose yra nuotraukų ir iš valstiečių švenčių. Dvarai anuomet buvo atviri, o dvarininkų luomas jautė savo misiją: steigė mokyklas, išlaikė prieglaudas”.

Lig šiol išsamiai netyrinėtas

Praėjus keletui dešimtmečių nuo fotografijos išradimo, Vaitkuškio rūmuose tuometinis jų šeimininkas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905) įkūrė nuosavą fotolaboratoriją ir per 11 metų, fotografo Juozapo Krajevskio padedamas, sukaupė neįkainojamą fotoarchyvą. Išlikusiuose albumuose suklijuota daugiau nei 6 tūkstančiai Kosakovskių šeimos nuotraukų, kuriose įamžintos dvaro buities ir švenčių akimirkos, rūmų interjerai, apylinkių panoramos bei didikų kelionių po užsienį vaizdai. Iki šiol šis didžiausias ir unikaliausias privatus XIX a. pabaigos - XX a. pradžios fotoarchyvas Lietuvoje yra išsamiau netyrinėtas, jis menkai žinomas net fotografijos istorikams.

S.K.Kosakovskis laikė Vaitkuškį savo namais, nors dar turėjo prabangius rūmus Varšuvoje. Iki grafo mirties čia virė įprastas senos dvarininkų giminės gyvenimas, mezgėsi bičiuliška draugystė su aplinkinių dvarų gyventojais. Tačiau, J.Mulevičiūtės pastebėjimu, gyvenimas Vaitkuškyje nebuvo tipiškas XIX a. pabaigos Lietuvos dvarų gyvenimo atspindys: daugelis dvarininkų jau buvo nuskurdę ar išvažiavę į Varšuvą ar Krokuvą.

Į Kauną atgabenti bepradedantys pelyti

Po grafo mirties nuotraukos buvo pervežtos į Lyduokių dvarą, kuriame išbuvo iki 1920-ųjų. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, dailėtyrininkas Paulius Galaunė kartu su kitais Valstybės archeologijos komisijos nariais susirūpino dvarų paveldu. Tuo metu Kosakovskiai jau buvo persikėlę į Varšuvą, o Vaitkuškio rūmuose veikė prieglauda. Aristokratų paliktą turtą tvarkė šeimos patikėtiniai, su kuriais derybos vyko nelabai sėkmingai. Galop su užduotimis nesusidorodamas grafų įgaliotinis viską paliko likimo valiai.

Atvykę M.K.Čiurlionio galerijos darbuotojai knygas, albumus ir dokumentus rado išmėtytus, apdraskytus, sudrėkusius, bepradedančius pelyti. Tokie jie ir buvo atgabenti į Kauną.

J.Mulevičiūtės pasakojimu, dabar Ukmergės pakraštyje esantis Vaitkuškio dvaras atrodo labai liūdnai. Liko tik pamatai, rūmų bokštas ir aptrupėję sienų likučiai. Rudenį ar ankstyvą pavasarį dar matyti kadaise labai puoselėto parko likučiai, tvenkinių krantų formos. O vasarą viską užgožia laukinė augmenija.