Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Profesija be senaties termino
2005-10-12
Rūta KANOPKAITĖ
Žurnalistą Vytautą Andrejaitį kolegos vadina nepailstančiu metraštininku
Iš septyniasdešimties gyvenimo metų keliolika dirbta spaudoje, beveik trisdešimt - televizijoje. Jeigu Lietuvos žurnalistų sąjungos narį, žurnalistų veteranų klubo prezidentą Vytautą Andrejaitį reikėtų apibūdinti trumpai, sako kolegos, pirmiausiai į galvą ateitų tokie žodžiai: atsakomybė, dalykiškumas, darbštumas, išmanymas. Jis niekada nesirgo dabar madinga “žvaigždžių liga”, į jos simptomus žiūri su ironija.
Darbštus, tiesus ir atkaklus žemaitis
“Jeigu ne Vytautas Andrejaitis, mano likimas gal būtų susiklostęs visai kitaip. Tai jo dėka aš tapau televizijos žurnalistu. 1968 metais, kai pradėta kurti televiziją Kaune, jis pakvietė mane, visai jauną vyruką, turėjusį tik nedidelę darbo rajoniniame laikraštyje patirtį. Daug metų sėdėjome viename kabinete, buvome sodų kaimynai. Ir tarnyboje, ir laisvalaikiu Vytautas Andrejaitis savo bendradarbius, pažįstamus tiesiog stulbino darbštumu, disciplinuotumu, pareigingumu. Aš nepamenu atvejo, kad jis būtų pavėlavęs į darbą arba kad jam dingtų koks reikalingas dokumentas, užrašai. Į Vytauto rašomąjį stalą žvelgdavome su pavydu - jis niekada nebūdavo apverstas šūsnimis popierių, viską, kas būtina, jis rasdavo tuoj pat”, - prisimena buvęs V.Andrejaičio kolega, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities pirmininkas Vidas Mačiulis.
Į žurnalistiką Vytautas Andrejaitis atėjo 1958-aisiais. Pirmoji Kauno politechnikos instituto absolvento darbovietė buvo “Kauno tiesos” redakcija, pareigos - pramonės, statybos ir transporto skyriaus vedėjas. “Apie žurnalisto profesiją galvojau dar besimokydamas Akmenės vidurinėje mokykloje. Rašiau į sienlaikraščius, vėliau į instituto daugiatiražį laikraštį, Respublikos spaudą. Baigus institutą, nugalėjo trauka žurnalistikai. Jos teorijos žinių teko pasisemti kursuose, seminaruose, redakcijose. Keletą metų išdirbau “Kauno tiesoje”, paskui tapau Lietuvos telegramų agentūros ELTA korespondentu Kaune. 1968 metais prasidėjo mano žurnalistinė karjera televizijoje”, - prisimena V.Andrejaitis.
Televizijoje - Kauno pulsas
Kauno televizijos gyvavimas prasidėjo nuo Vilniaus televizijos Kauno transliacijų grupės įkūrimo. Vytautas Andrejaitis buvo paskirtas jos organizatoriumi - vyresniuoju redaktoriumi. “Iš pradžių žinias ir reportažus rengėme iš įvairių vietų su kilnojamąja televizijos stotimi. Turėjome du gremėzdiškus autobusus su garso ir vaizdo pultais, beveik nepaslankias kameras. Kauno televizijos studija pradėjome vadintis po gerų trejų metų, kai jau įsirengėme stacionarinę aparatūrą. Pirmoji savarankiškai transliuota iš Kauno laida su mūsų televizijos titrais vadinosi “Virš miesto aidi varpai”, - prisimena jis.
1968 metų gegužės 18-oji, Karo muziejaus sodelis... Tą datą ir vietą, transliacijos detalės, pokalbį su maestro Viktoru Kuprevičiumi, kaip ir kitus įdomius savo žurnalistinio darbo įvykius, Vytautas Andrejaitis yra aprašęs 2000 metais išleistoje knygoje “Pėdsakai. Apie laiką, save ir kolegas”. 2003-iaisiais išėjo jo “Pėdos po saule”, į kurią sudėti rašiniai, televizijos bei radijo laidų tekstai, kelionių reportažai. Čia smalsus skaitytojas ras labai autentiškų detalių, pastebėjimų ir apie mūsų naujausios istorijos įvykius, prisiminimus, kaip dirbo Lietuvos lūpomis ir ausimis tapusi Kauno televizija po kruvinosios Sausio 13-osios. Dabar Vytautas Andrejaitis pradėjo rengti spaudai naują savo knygą “Laiko tolumos”.
Ne solo partija
Televiziją Vytautas Andrejaitis vadina įdomiu, bet sunkiu amatu: “Negali pasikliauti tik savo galva.Tai kolektyvinis darbas, kuriame bendradarbiauja visi laidų rengimo ir transliavimo dalyviai”. Grįždamas mintimis į praeitį, jis sako labai džiaugęsis, kai pavyko parengti televizijai pirmą kelionių reportažų ciklą “Kur Nemunas teka”, vėliau - “Palangos Juzės keliais”, “Prie gimtinės slenksčio”, videofilmą “Lietuva - Tėvynė mūsų”.
Kauno televizijos “duona kasdieninė” buvo laidos “Savaitės aidai”, “Sekmadienio rytas”. Čia dirbo darbštūs ir atsidavę savo profesijai žmonės: Stasys Dargis, Jonas Dirsė, Raimundas Čaikauskas, Vidas Mačiulis, Patricija Sinkevičienė, Vincas Kalesinskas, prisimena V.Andrejaitis, apgailestaudamas, kad laiko upė jau nunešė nebūtin pirmosios komandos senbuvius - vyriausiąjį redaktorių Zenoną Lapinską, operatorius Vaclovą Urbanavičių, Zigmą Milaševičių, inžinierių Benjaminą Karlą.
Kolegų, bičiulių, laidų herojų vardai, darbai, jų asmenybių šviesa liko Vytauto Andrejaičio knygų puslapiuose. Jį drąsiai galima pavadinti ne tik vienu Kauno televizijos kūrėjų, bet ir kruopščiu jos istorijos metraštininku. Ne veltui V.Andrejaitis mėgsta cituoti rašytojo Oskaro Vaildo posakį: “Žmogus, gyvenantis be prisiminimų ar nenorintis jais pasidalyti, yra vargšas”.
