Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Priešprieša su perimamumo ženklu
2003-11-29
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
Tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, lyderių ir pasekėjų ryšiai bei pastangos jas nuneigti - amžina tema. Vienaip kartų konfliktas atrodo gatvėje, kitaip - kariuomenėje, dar kitokių jo pavidalų yra kūryboje. Išvengę tiesmuko moralizavimo, bet praplėtę diskusijos “Literatūros kartų konfliktas” ribas, pokalbio dalyviai pabrėžė perimamumo svarbą.
Pasitrauk, aš ateinu
Į savo rengiamus vakarus, susitikimus Maironio lietuvių literatūros muziejus nesunkiai susikviečia ir įdomių prelegentų, ir klausytojų. Diskusija apie literatūros kartas neturėjo būti išimtis, o veiksmo vieta - Maironio namai - savaime kaitino pokalbio temperatūrą, prisimenant triukšmingus kelių jaunųjų prieškario literatų atsiribojimus nuo klasiko. Tačiau laikas mėgsta pokštauti: šiemet literatūrinei spaudai paskelbus skaitytojų apklausą, pirmuoju įrašytas būtent Maironis. Labai aukštas Justino Marcinkevičiaus reitingas. Kartų diskusijoje jo pavardė buvo nuolat minima, kaip ir kelių poeto kūrybą neigiančių publikacijų tonas.
Ieškodami kartų konflikto priežasčių, pranešėjai naršė ir praeities, ir šiandienę literatūrą, aiškinosi, kada kritika yra literatūrinio darbo akumuliatorius, o kada privačių sąskaitų suvedimo būdas ar anotacinė liaupsė, kuri glosto savimeilę, tačiau neveda priekin minties.
“Aktyvioje kritikų rikiuotėje terasime keletą pavardžių: V.Kubilių, V.Daujotytę, J.Sprindytę, atstovaujančius dviem ar trims kartoms. Kiti - epizodiški”, - sakė profesorius Petras Bražėnas, pabrėždamas dar ir kritikų ugdymo būtinybę. Jo nuomone, ideologinių, politinių, tematikos ir net stilistikos suvaržymų patyrusią, diskomfortiškai gyvenusią vyresniųjų kūrėjų kartą pakeitę rašytojai yra laisvesni, kitaip pažįsta pasaulį. Tačiau ir jų kūrybos tykos pavojai, jei jų niekas neperspės, koks gali būti pavojingas nukrypimas į atvirą pornografiją, etikos dozatoriumi nereguliuojamą prievartos, smurto, žiaurumo demonstravimą, skepticizmą, peraugantį į cinizmą, estetinių kriterijų nesaistomą grafomaniją.
Baimės jausmo neišgyvenusi ir ideologinės cenzūros nepatyrusi menininkų karta gali iš aukšto žiūrėti į vyresniuosius ir gali mesti akmenį iš šio laiko į aną.
Indikatorius - pasaulėjauta
Poetės Dovilės Zelčiūtės žvilgsnis į problemą buvo visai kitoks jau dėl to, kad ji kalbėjo iš savos varpinės, iškeldama nelengvą klausimą: myli ar nekenčia tą arba tuos, kuriuos turėtų vadinti savo mokytojais, redaktoriais. Saikingai dozuojama autoironija, pašmaikštaudama ji aiškino, kokie sudėtingi yra pradedančiojo poeto ir vyresniųjų kolegų, redaktorių santykiai. “Šimtus kartų prakeiki mokytoją, ir dar ginčydamasis su juo jau supranti, kad jis yra teisus, bet iš kažkokio keisto užsispyrimo vis vien tęsi ginčą”, - prisipažino poetė. Dovilės Zelčiūtės žodžiai lyg sutapo su prieš tai kalbėjusios kritikės dr. Jūratės Sprindytės mintimis apie kartų fenomeną ir perimamumo svarbą, kuri yra svarbesnė už visas priešpriešas. Beje, prelegentė neslėpė, kad ši nuostata suformuota jos namų aplinkos.
Yra daug socialinio bendravimo formų, kurios vienija žmones. Pasak mokslininkės, tai gali būti klubas, mokykla ar kiti dariniai, kuriuos pripažįsta viena ar kita grupė. Priklausomybė literatūros kartai yra dvasinės bendrijos sritis, nes tikriausias kartos indikatorius - pasaulėjauta.
Taip taikiai aptarinėjant problemą, žibalo į ugnį pilstelėjo docentas Ramutis Karmalavičius, pareiškęs, kad jis pats išvis neturi nieko bendra su savo vienmečiais, vadinasi, ir su savąja karta, o bendraująs arba su gerokai vyresniais, arba su savo vaikų bendraamžiais. Pasak mokslininko, daugelis ginčų būtų konstruktyvesni, jei literatūrologai ir literatūros istorikai, sulaukę kitokio laiko, turėdami visai kitokias galimybes, būtų suskatę nauju žvilgsniu pažvelgti į lietuvių literatūros panoramą. Tada ir Vinco Mykolaičio-Putino, ir Justino Marcinkevičiaus kūrybos įvertinimas būtų kitas. Kaip priešprieša profesoriaus Vytauto Kubiliaus parengtajam “Lietuvių literatūros istorijos” dvitomiui, anot Ramučio Karmalavičiaus, galėtų būti kitų tyrinėtojų alternatyvūs leidiniai.
Vytauto Didžiojo universiteto akademinei bendruomenei atstovavusi Inga Dubovijienė priminė dar vieną - moters kūrėjos konfliktą su savimi ir kitais, o šio universiteto doktorantė Aušra Tamaliūnaitė, kalbėdama apie Nijolės Miliauskaitės fenomeną, koncentravosi į sudėtingą situaciją: juk du skirtingų kartų poetai - Nijolė Miliauskaitė ir Vytautas Bložė dalijosi ne tik kūrybos, bet ir buities rūpesčius.
Populiarumo kaina
Šios, kaip ir anksčiau surengtų konferencijų medžiagą, muziejininkai išleis atskiru leidiniu. Ten skaitytojas ras ir informatyvų, įdomų dr. Ritos Tutlytės, kitų prelegentų pranešimus, o auditorija, neslėpdama smalsumo, laukė dr. Donatos Mitaitės, atstovaujančios Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, žodžio apie Justiną Marcinkevičių.
“Dabar kai kas mato sąmokslą prieš Marcinkevičių lygiai taip pat, kaip kai kurie įžvelgia sąmokslą prieš Paksą”, - buvo pajuokauta. O pati prelegentė teigė, jog Justinas Marcinkevičius pats yra prisipažinęs, kad populiarus norėjo būti dar tada, kai būdamas moksleivis parašė pjesę apie kolūkių kūrimą, nors pats jais netikėjo. Prelegentės žodžiais, Justino Marcinkevičiaus populiarumui lemiamos reikšmės turėjo tai, kad jo tekstai suprantami masėms ir atitinka jų, kaip sakė prelegentė, patriotiškus stereotipus. Prisiminta ir “Pušis, kuri juokėsi”, “Dienoraštis be datų”, kiti kūriniai.
Aktorė Dalia Jankauskaitė norėjo išgirsti, kaip kritikai vertina kai kuriuos kitus Justino Marcinkevičiaus kūrinius, o muziejininkė Kazimiera Galaunienė, prisimindama, ką poetas rašė apie tragišką kalbininko Jono Kazlausko žūtį, pasitelkdama savąją gyvenimišką patirtį, teigė: Justino Marcinkevičiaus poezija tiksliai išsakė savosios kartos esmę.
Savaip sutapo profesoriaus Petro Bražėno, rašytojos Aldonos Ruseckaitės mintys, kad Justino Marcinkevičiaus kūrybos vertinimui reikia dviejų perspektyvų. Net ir pagrįstai neigiantiems vieno ar kito poeto kūrybą netinka gatvės žodynas, vertinimams visada svarbus laiko kontekstas. Žodžiu, diskusijoje šalia kartų konflikto suplevėsavo kartų perimamumo vėliava.
