Prie KMUK prijungus Kauno onkologijos ligoninę, apie 30 proc. buvusių pastarosios gydymo įstaigos pacientų dabar vyksta gydytis į Vilnių

Kauno onkologijos ligoninė tūkstančiams ligonių yra paskutinė viltis išsigydyti baisią ligą. Pačių sunkiausių ligonių gyvybę gelbėjančių medikų kasdienybę šiandien drumsčia ne ligonių bėdos, o klausimas - atskirs ligoninę nuo Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) ar ne?

Siūlo grąžinti savarankiškumą

Nepaisant aktyvaus ligonių ir medikų pasipriešinimo, prieš metus Kauno onkologijos ligoninė tapo Kauno medicinos universiteto klinikų padaliniu. Praėjusią savaitę šis, rodos, nebegrįžtamas žingsnis vėl svarstytas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Vienas ligoninės steigėjų - Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pritarė Seimo Sveikatos reikalų komiteto nutarimui panaikinti sprendimus, susijusius su Kauno onkologijos ligoninės prijungimu prie Kauno medicinos universiteto klinikų. SAM taip pat kreipėsi į kitą steigėją - Kauno medicinos universitetą - siūlydama sugrąžinti Kauno onkologijos ligoninei savarankiškumą.

Sprendimas dar nepriimtas

Kauno onkologijos ligoninės direktorius Žilvinas Saladžinskas atkreipė dėmesį, jog sprendimas dėl ligoninės atskyrimo nuo KMUK dar nepriimtas, tai tėra siūlymas, kurį svarsto įstaigos steigėjai. Direktorius, kuris šį postą užėmė po įstaigos reorganizacijos, nebuvo linkęs spėlioti, “kas būtų, jeigu būtų”.

“Aš gyvenu šia diena, mes dirbame visu pajėgumu”, - teigė ligoninės vadovas. Pasikeitus statusui, įstaiga sulaukė matomų permainų. Vasaros viduryje konsultacinė poliklinika tapo statybų aikštele.

“Kol kas atnaujinta tik pusė poliklinikos, kita pusė remontuojama, todėl tenka dirbti šiek tiek susispaudus. Po remonto poliklinikos plotas išsiplės dvigubai, nes buvo panaikintas ligoninės vaistų skirstymo punktas. Dabar vaistai gaunami centralizuotai, iš Klinikų, kiekvienas skyrius vaistus užsisako internetu”, - pasakojo ligoninės direktorius.

Kvies naujų specialistų

Kauno onkologijos ligoninės vadovas planuoja didinti konsultuojančių specialistų skaičių, plėsti paslaugų kiekybę. Pavyzdžiui, žadama įdarbinti dermatologą, nes odos vėžiu serga vis daugiau žmonių. Pasak Ž.Saladžinsko, verkiant reikia kardiologo, gastroenterologo - tuomet nereikėtų kai kurių pacientų siųsti į Klinikas.

Veikla tarp Onkologijos ligoninės ir Klinikų šiuo metu, kaip teigė Ž.Saladžinskas, yra koordinuojama. “Dažnai girdime ne visai pagrįstų priekaištų dėl spindulinės terapijos paslaugų. Pas mus gana pasenusi įranga, o Klinikos turi linijinius greitintuvus. Tie pacientai, kuriems reikalinga spindulinė terapija, siunčiami į Klinikas”, - paaiškino vadovas.

Daug vienodų paslaugų teikiama ir Onkologijos ligoninėje, ir Klinikose, bet kai kurios operacijos ligoninėje nebeatliekamos. “Mes neturime visų profilių specialistų. Anksčiau čia buvo atliekamos krūtinės ląstos operacijos, bet dabar šioje ligoninėje nebėra torakalinių chirurgų”, - paaiškino ligoninės direktorius.

Ligonių nuolat mažėja

Pasikeitus ligoninės statusui, kaip teigia direktorius, vyko gydytojų mainai: kai kurie medikai perėjo dirbti į Klinikas, jų vietas užėmė atitinkamų sričių specialistai iš Klinikų. Bendras gydytojų skaičius esą nepasikeitė.

Ž.Saladžinskas kritikuoja oponentus, kurie tvirtina, jog po prijungimo prie Klinikų ligoninėje sumažėjo pacientų. Direktorius sako, kad jų mažėjo pastaruosius penkerius, o ne vienus metus. Suteiktų paslaugų kiekybė mažėjo ir dėl to, jog dalis vyresnių gydytojų išėjo į pensiją, jaunesnieji jų kolegos galbūt operuoja kiek mažiau.

Ž.Saladžinskas tvirtina, jog stacionare gydytų ligonių skaičiaus mažėjimas buvo jaučiamas visą laiką. 2000-aisiais Onkologijos ligoninėje gydėsi beveik 9 tūkst. pacientų, 2005-aisiais - apie 8 tūkst. “Dabar labai daug paslaugų suteikiama ne stacionare, o ambulatorijoje”, - paaiškino medikas. Lovų skaičius stacionare sumažėjo nuo 350 iki 334.

Onkologijos ligoninės poliklinikoje 2001-aisiais užregistruota beveik 120 tūkst. apsilankiusių žmonių, 2005 metais jų buvo tik 78 tūkst. “Aš manau, kad tai susiję su mūsų kolegų geru darbu - labai daug padaroma pirmo apsilankymo pas gydytoją metu”, - komentavo Ž.Saladžinskas.

Teiginius, kad apie 30 proc. Onkologijos ligoninės pacientų vyksta gydytis į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą, Ž.Saladžinskas laiko nepagrįstais. “Tuomet pas mus turėtų pacientų sumažėti 30 proc., bet taip nėra. Sumažėjęs ligonių skaičius, lyginant su praėjusiais metais, nesiekia 2 proc.”, - tvirtino direktorius. Jis žadėjo pats asmeniškai pasidomėti, iš kur toks “nutekėjusių” pacientų skaičiaus neatitikimas.

Atskyrimui “taip” ir dar kartą “taip”

“Pasisakau už ligoninės atskyrimą nuo Klinikų, ir kuo greičiau. Toks tampymasis labai kenkia mūsų darbuotojams. Jie bijo pasakyti žodį, nes nežino, kokia ateis valdžia”, - pasakoja 27 metus Onkologijos ligoninėje dirbanti gydytoja radiologė Lilija Butkevičienė.

Medikę liūdina tai, kad, pasikeitus ligoninės statusui, dėl kai kurių įprastų procedūrų pacientai siunčiami į Klinikas. “Ten jiems tenka laukti savaites ar net mėnesius, o pas mus užtekdavo kelių dienų. Nesąmoningos organizacinės priemonės vilkina pacientų gydymo procesą”, - atvirai dėstė L.Butkevičienė. Pasak jos, dalis pacientų užsiminė verčiau keliausiantys į Vilnių, nei lauksiantys eilėse Klinikose.

Jai antrino onkologė Laima Dubinskienė, turinti 22 metų patirtį šioje gydymo įstaigoje.

“Anksčiau onkologija nebuvo prestižinė specialybė. Labai keista, kad dabar ji tarsi pirmoje vietoje. Reiktų kelti klausimą, ar taip nėra todėl, kad didėja finansavimas šiai sričiai. Mes, onkologai, labai susirūpinę, kad onkologinius ligonius gydo ne onkologai, o gastroenterologai, pulmonologai ar bendrosios praktikos gydytojai. Kai pridaroma klaidų, tik tada ateina pas onkologą, kuomet jau reikia radikalių priemonių. Deja, labai daug ligonių ateina per vėlai”, - nerimu dalijosi medikė.

Pradėjo gyventi Klinikų ritmu

Kelis dešimtmečius Kauno onkologijos ligoninėje dirbanti ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoja Alma Barzdienė, šiuo metu vadovaujanti Konsultacinei poliklinikai, pastebėjo, jog darbas tapo dinamiškesnis. Anuomet vien poliklinikoje dirbę specialistai pradėjo dirbti ir stacionare.

“Šis pasikeitimas buvo netikėtas gydytojams ir ligoniams. Stigo patalpų, kartu dirbdavo du ar trys gydytojai. Iš pradžių buvo nelengva suderinti veiklą dviejose vietose, padidėjo krūvis, bet darbas tapo įvairesnis ir naudingesnis. Gydytojų darbo valandos poliklinikoje šiek tiek sutrumpėjo, galbūt tapo sunkau patekti pas gydytojus, susidarė ilgesnės eilės”, - teigė medikė.

Po remonto, pasak A.Barzdienės, visi gydytojai jau turi savo kabinetus, o eilės nepailgėjo. Pasak jos, anksčiau norint patekti pas kai kuriuos specialistus reikdavo laukti mėnesį. “Panašiai yra ir dabar. Galbūt tam šiek tiek įtakos turi ir remonto darbai, vietoje dviejų chirurgų kabinetų šiuo metu turime vieną”, - pasakojo poliklinikos vadovė.

Skundžiasi ne visi

36 metus ligoninėje dirbanti onkologė Aldona Gikarienė džiaugiasi vis dar galinti padėti žmonėms, tiesa, permainos ir ją sukrėtė.

“Aš visą laiką dirbau tik poliklinikoje. Kai sujungė su Klinikomis, man teko eiti į stacionarą, kuriame nebuvau dirbusi. Buvo labai sunku. Dabar vedėja leido dirbti tik poliklinikoje, esu labai laiminga. Ligonių turiu labai daug. Per valandą priklauso konsultuoti tris ligonius, aš priimu ir keturis, ir penkis, kartais ir šešis. Taip būdavo ir anksčiau”, - pasakojo ligoninės senbuvė.

Sunkų slaugytojos darbą dešimt metų šioje ligoninėje atliekanti kaunietė mano, kad priklausymas Klinikoms atnešė ir gerų naujovių. “Dabar mums sumokama už kitų darbuotojų pavadavimą, anksčiau nieko negaudavome. Dauguma ligonių sako, kad pas mus geriau nei Klinikose. Pavyzdžiui, gydosi moteris, kuri dirba Klinikose ir pageidavo gydytis būtent čia”, - nenorėjusi skelbti savo pavardės kalbėjo slaugytoja.

Pagalbine darbininke 6 metus dirbanti Galina Karčiauskienė nedvejodama pareiškė, kad Klinikų prieglobstyje paprastiems darbininkams tapo geriau. “Pradėjo mokėti už kitų darbuotojų pavadavimą, ir atostogų savaitė iš kažkur atsirado, ir remontai prasidėjo. Gyvenimas eina geryn. Mums tas pats, kas mus valdys. Gal tik ligoniams nepatogu? Žmonių labai daug būdavo ir anksčiau. Gal Klinikos jų nepriima, jei 30 proc. perbėgo į Vilnių. Kita vertus, neįmanoma į Klinikas pakliūti, reikia ilgai laukti”, - dalijosi mintimis G.Karčiauskienė.

Pasiilgsta šypsenų

Atnaujintos poliklinikos koridoriuje pakalbintas kaunietis prisipažino į “šviesiąją” ligoninės dalį atėjęs vien paskaityti laikraščio - jis savo žmoną kol kas palydi į skyrių, kuris dar nematė kapitalinio remonto. Savo pavardės nenorėjęs viešinti vyras pripažino, kad patalpos poliklinikoje pagražėjo, bet paslaugų kokybė suprastėjo.

“Anksčiau kai kurios procedūros būdavo daug lengviau prieinamos, dabar atsirado papildomų administracinių kliūčių, sugaištame daugiau laiko.

Seniau mano žmona būdavo siunčiama tiesiai į Chemoterapijos skyrių, dabar turime papildomai atvažiuoti į konsiliumą ir t.t., be to, tiek Chemoterapijos, tiek Ginekologijos skyriuose personalo nuotaikos ne tokios geros. Nors darbuotojai tie patys, jie jaučiasi kažką praradę”, - pasakojo kaunietis.

Tris savaites Ginekologijos skyriuje praleidusi 49 metų kėdainietė prisipažino labai patenkinta ir priežiūra, ir gydymu. Galėjau rinktis ir Klinikas, bet pasirinkau šią ligoninę. Girdėjau labai gerų atsiliepimų, kad čia dirba profesionalūs gydytojai ir visas personalas”, - džiaugėsi pacientė iš Kėdainių.

80-metė moteris iš Vilkaviškio rajono Stanislava Jurkšaitienė, praėjus metams po krūties operacijos, atvyko pasitikrinti. “Nepajaučiu skirtumo, ar čia atskira ligoninė, ar Klinikų padalinys. Gydžiausi čia, nes mane čia siuntė”, - žvaliai bendravo ilgaamžė moteris.

Pribloškė neetiškas elgesys

Marijampolės gyventoja 72-ejų metų amžiaus Birutė Varnagirienė, serganti plaučių vėžiu, KMU Onkologijos klinikoje ištvėrė vos keletą dienų. Čia ji patyrė šoką dėl medikų abejingumo. Priblokšti buvo ir jos artimieji. Močiutės dukra Nijolė Šalaševičienė ir pusmečiui prabėgus vos sulaiko ašaras.

“Mama labai jautri, todėl aš ją pas medikus visada lydžiu. Tąkart į KMUK, kur ji turėjo gydytis, irgi vykau kartu. Paguldžius mamą į palatą užėjęs gydytojas mane išprašė lauk, o mamai išrėžė: jums ketvirta stadija, išplitęs vėžys, gal ir chemoterapijos nebus galima taikyti”, - pasakoja ligonės dukra.

Taip vienu mostu buvo sugriautos artimųjų pastangos apsaugoti B.Varnagirienę nuo baisios tiesos: “Mes jau žinojome diagnozę, tačiau stengėmės mamą tam parengti palaipsniui, kalbėjome, kad padėtis nėra gera, bet dar niekas iki galo neaišku, dar bus daromi tyrimai”. Kai po kelių minučių gydytojas išėjo iš palatos, N.Šalaševičienė mamą rado apsipylusią ašaromis.

“Puoliau raminti, bet buvo jau vėlu. Niekaip negaliu suvokti, kaip medikas gali taip neetiškai pasielgti, argi jų niekas nemoko psichologijos, bendravimo su ligoniais, žmoniškumo. Jo pavardę atsiminsiu visą gyvenimą”, - su nuoskauda kalba pašnekovė.

B.Varnagirienė taip pat stebisi, kad gydytojas net nepaklausė, ar ji nori žinoti tiesą. Pasirodo, kad gulantis į ligoninę ji turėjusi pažymėti punktą, kad to nenori, bet jos apie tai niekas neįspėjo. Nesitikėjusią, kad jos būklė tokia sunki, moterį tai labai sukrėtė.

Nebenorėjo būti nė dienos

B.Varnagirienė išbuvo KMUK vos kelias dienas, kol buvo padarytas kompiuterinės tomografijos tyrimas. “Po to iš ten pabėgau”, - sako ji. Artimieji nusprendė paskambinti į sostinę, į Onkologijos institutą. Sutarę su medikais, kad priims, ten nugabeno ligonę. “Iš karto galėjome važiuoti į Vilnių, bet pagalvojome, kad Kaunas arčiau, be to, gydymas visur vienodas. Tačiau, pasirodo, klydome”, - sako ligonės dukra.

“Sostinėje mes radome visai kitokią viltį. Mamos netenka įkalbinėti čia važiuoti. Šios savaitės pradžioje vėl pradėjome jau ketvirtą chemoterapijos kursą. Medikai dėmesingi, jautrūs, o tai veikia kaip vaistai”, - tikina N.Šalaševičienė.

Ketvirta plaučių vėžio stadija B.Varnagirienei diagnozuota gegužę. Ją nuo jaunystės vargino įvairios plaučių ligos, bet apie blogiausiąją niekas nė neįtarė. Tačiau moteris nesijaučia tokia jau beviltiška ligone. Atlaikė gydymą chemoterapija. Dabar jaučiasi visai neblogai, sustiprėjusi, yra kupina optimizmo, kad dar pagyvens. Kiek lemta, tiek. Kaune patirto košmaro ji net nenori prisiminti

Vilties kupini ir artimieji. “Esant tokiai ligos stadijai, tokiam amžiui ir tie 7 mėnesiai, kuriuos ji išgyveno po to, kai buvo “nurašyta”, yra labai daug, šis laikas mums visiems labai brangus”, - susigraudina kalbėdama ligonės dukra.

Plūsta pacientai iš Kauno

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotojo Jono Vesėliūno duomenimis, prie KMUK prijungus Kauno onkologijos ligoninę, apie 30 proc. buvusių pastarosios gydymo įstaigos pacientų dabar atvyksta gydytis į Onkologijos institutą.

“Po to, kai Kauno onkologijos ligoninė tapo Klinikų dalimi, tikrai pajutome, kad padaugėjo kauniečių pacientų, taip pat ligonių iš kitų Lietuvos vietų, kurie anksčiau vykdavo gydytis į Kauną”, - tikina ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Poliklinikos vedėja Daiva Kanopienė.

Nuo ligonių antplūdžio dūstanti gydymo įstaiga jų turi aptarnauti dar daugiau. Nepaisydami didžiulių eilių (kai kurių specialistų konsultacijų tenka laukti kelis mėnesius ir ilgiau) žmonės veržiasi čia, nes sunaikinus specializuotas onkologinę pagalbą teikiančias įstaigas ši liko vienintelė tokia Lietuvoje.

“Ligonis atvyksta su siuntimu, o kadangi jis turi teisę rinktis kurią nori sveikatos priežiūros įstaigą, nei vieno išvaryti negalime. Tad priimame visus, nors ir nuolatos viršijame sutartyse su ligonių kasa numatytas paslaugų kvotas, dėl to ir tokios eilės susidaro”, - aiškina poliklinikos vadovė.

Pasak Onkologijos instituto specialistų, ligoniai iš Kauno į sostinę vyksta onkologinės pagalbos dažniausiai dėl to, kad po abejones keliančio ligoninių sujungimo atsirado daugiau netikrumo, nepasitikėjimo, baimės. “Esu girdėjusi tai ne iš vieno paciento”, - sako gydytoja.