Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Premjerinis spektaklis ir jo kūrėjo debiutas
2004-02-14
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
“Auros” šokio teatre žiūrovų vertinimo tikisi “Vagies dienoraštis”
Vienuolika metų “Auros” trupėje šokantis Darius Algis Stankevičius žiūrovams prisistato savo režisūriniu debiutu. Tiesa, prieš keletą metų jis jau žengė žingsnį šia linkme, sukurdamas 5 min. trukmės choreografiją, tačiau “Vagies dienoraštį”, 50 min. trunkantį spektaklį, menininkas vadina pirmuoju savarankišku kūriniu.
Nėra paprasta susidvejinti, pačiam scenoje kurti personažą ir matyti jo visumą iš šalies, būti jo režisieriumi. Darius Algis Stankevičius sako, kad “Vagies dienoraščio” choreografija - visų keturių spektaklį kuriančių “Auros” šokėjų - Eglės Federavičiūtės, Vilmos Pitrinaitės, Marijano Staniulėno ir jo paties improvizacijų rezultatas. Spektaklio idėjos generatoriumi vadinama Žano Genet knyga “Vagies dienoraštis”. Darius Algis Stankevičius aiškina nekūręs literatūrinio scenarijaus, jo žodžiais, tai - tarsi vienos dienos asmeniniai ir labai atviri užrašai, apmąstantys žmogaus būties tragizmą, jo fobijas, prigimtį, reiškiami šokiu.
Užsibrėžęs tokią užduotį, menininkas ieškojo aktyvios jos raiškos. Tačiau ar dėl režisūrinės patirties stokos, ar nepasitikėdamas žiūrovais, o gal pasidavęs madai, režisierius pasitelkė keletą postmodernistinio meno intensyviausiai eksploatuojamų stereotipų. Visai gali būti, kad scenografija su rožėmis palubėje ir WC “sostu” šokio aikštelės centre (studijoje, kur rodomas spektaklis, scenos nėra) sumanyta kaip žiūrovų vaizduotės aktyvintoja. Tačiau ji “veikia” kone priešingai - numanai, kad “sostui” teks tam tikro susitapatinimo su veiksmu metafora, o kai tas pasitvirtina, herojės prausimasis vandeniu iš unitazo veiksmui neprideda didesnio teatrališkumo, konfliktiškos įtampos.
Yra ir daugiau scenų, dėl kurių spektaklio režisierių įtari tam tikru pagudravimu, pasidavimu madai. Na, o siekis murdyti žmogų, skverbiantis į jo prigimties tamsiąsias kerteles, skatinant aliuziją ne vien į emocinį disbalansą, bet ir į patologinius nukrypimus, nelengva užduotis, kad ir kokiomis meninėmis priemonėmis būtų ieškoma įtaigos. Galbūt šokio spektakliu jos pasiekti sunkiausia, nes reikalauja itin preciziško tikslumo.
Vienas pirmųjų premjerinių spektaklių, kurį teko matyti, dar paženklintas “daugiažodžiavimo” nuodėme, tačiau galimybių bręsti turi. Gana įtaigios grynojo šokio scenos, kuriose jaučiasi ta trupės patirtis, dėl kurios “Aurą” giria ir su trupės šokėjais mielai dirba kitų šalių choreografai.
“Vagies dienoraštis” rodomas “Auros” šokio teatro patalpose M.Daukšos gatvėje. Studijos, apie kurią daug kartų rašyta, erdvė ir be jokios scenografijos šalta, apšiurusi ir... groteskiška. “Auros” trupės šokėjai vieni pirmųjų Kaune pradėjo rengti savo spektaklius buvusiame pramoniniame pastate. Čia nėra scenos, patalpoje nedaug žiūrovų, kurie per ištiestą ranką gali pasiekti aktorius. Tokia erdvė turi ir savotiškų privalumų, ir pavojų. Kamerinė aplinka, kuri savaime nėra ydinga, vis dėlto trukdo pamatyti šokio piešinį, - jo visumą aprėptum žvelgdamas į sceną iš atstumo. Kitą vertus, didelėms scenoms kuriami spektakliai būtų pasmerkti labai trumpam gyvenimui: nuomoti dideles sales “Aura” nepajėgtų finansiškai. Tiesa, “Vagies dienoraščiui” paramą - 20 tūkstančių litų - skyrė Kultūros ministerija. Tai nemaža suma tokiam minimalistiniam spektakliui, juolab kad trupei talkino parduotuvės “Apranga” ir “E5-mode”.
