Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Pramoninio šnipinėjimo spąstai
2002-11-14
Lietuvoje neskelbiami duomenys apie nuostolius, patiriamus dėl pramoninio šnipinėjimo. Tačiau net vidaus rinkoje jau nesunkiai randame jo užuomazgų. Tarptautinio pramoninio šnipinėjimo taikinių Lietuvoje irgi netrūksta. Todėl ekonomikos ekspertai ragina ne tik privačias įmones, bet ir valstybę verslo saugumui skirti daugiau dėmesio ir lėšų.
Paslaptys kainavo milijardus dolerių
Amerikos apsaugos nuo pramoninio šnipinėjimo draugijos (APŠD) duomenimis, apie 40 proc. tirtų įmonių prisipažino tapusios svetimų agentų aukomis. Deja, niekada negalėsime pasakyti, kiek įmonių Lietuvoje pirmaisiais privatizavimo metais pateko į pramoninio šnipinėjimo spąstus.
Kauno technologijos universiteto Verslo strategijos instituto ekspertas dr. Petras Oržekauskas neabejoja, kad tarp tuo metu į Lietuvą plūste plūdusių konsultantų iš Vakarų valstybių buvo ir atlikusių žvalgybines funkcijas. Vakariečių išvadomis Lietuvoje aklai pasitikėta, taigi ir jų rekomendacijomis buvo sužlugdytos perspektyvios pramonės šakos, pavyzdžiui, bankrutavo radiotechnikos įmonės. Jose gaminta produkcija turėjo rinką ir paklausą Rytuose, kaip tik todėl Vakarų įmonėms nereikėjo galimų konkurentų atgimimo. Apie tokio pobūdžio ekonomikos apsaugą tuo metu, žinoma, negalvota. Nusikalstamų struktūrų veržimosi į ekonomiką laikais labiau rūpintasi fiziniu saugumu.
Anot APŠD ekspertų, dėl išvogtų pramonės ir prekybos paslapčių praėjusį dešimtmetį JAV kasmet prarasdavo iki 100 mlrd. dolerių. Paradoksalu, jog agresyviausiai pramoninio šnipinėjimo srityje veikė lyg ir patikimiausi politiniai partneriai: Vokietija, Izraelis, Pietų Korėja, Japonija. Tačiau įžūliausių šnipinėtojų vardą pelnė prancūzai, infiltravę savo agentus pirmavusiuose koncernuose IBM ir “Texas Instruments”. NATO sąjungininkai prancūzai iš amerikiečių pavogė net itin slaptą informaciją apie kuriamų nematomų lėktuvų konstrukcijas. Neseniai paaiškėjo, kad šnipų paslaugomis aktyviai naudojosi “Renault”, “Thompson” ir kitos garsios firmos. Maža to, pramoniniam šnipinėjimui vadovavo Prancūzijos vyriausybė.
Dažniausiai firmų interesai susikirsdavo šiuolaikinėje automobilių pramonėje. Štai koncernas “Ford” dviem savaitėmis aplenkė firmą “Pontiac” ir rinkai pateikė automobilį su reaktyvinio lėktuvo formomis. Prieš kelerius metus kilo skandalas tarp “Volkswagen” ir “Opel” firmų, kai iš vienos į kitą perviliotas darbuotojas naujiesiems darbdaviams pateikė naujausio modelio brėžinius. Nukentėjusios firmos nuostoliai įvertinti 100 mln. markių.
Šiuolaikinė pramonė kaip niekada jautri informacijos nutekėjimui. Manoma, jog, įveikus kompiuterinių tinklų apsaugą, per kelias valandas žlugtų apie 20 proc. vidutinių kompanijų ir apie 30 proc. bankų, per kelias dienas - 40 proc. vidutinių ir 16 proc. stambių kompanijų bei apie 50 proc. bankų!
Šnipinėti gali net musė
Kino filmuose dar pasitaikantis Džeimso Bondo šnipo įvaizdis realiame gyvenime seniai pasikeitė. Žinoma, turtingos valstybės ar firmos negaili lėšų moderniausiai šnipinėjimo technikai įsigyti. Pavyzdžiui, jau šiek tiek žinoma apie lazerinius klausymosi aparatus, arba vadinamuosius “harmonijos vabalus”, kai paprastas telefono aparatas tampa klausymosi prietaisu operatoriui paspaudus impulso mygtuką. Pasak P.Oržekausko, Vakaruose žinomas atvejis, kai duomenys iš OPEC (naftą eksportuojančių šalių organizacija) buvo gauti ant paprasčiausios musės pritvirtinus miniatiūrinę šnipinėjimo įrangą. Musė įskrido į itin saugomą patalpą.
Sekti užsienio verslininkus jau minėtos Prancūzijos žvalgybai talkino net “Air France”. Lėktuvuose buvo pasiklausoma keliaujančių verslininkų pokalbių.
Originalumu nenusileidžia ir apsaugos nuo šnipinėjimo sistemų kūrėjai. Beje, apsisaugoti nuo šnipinėjimo kainuoja 5-8 kartus brangiau, nei, pavyzdžiui, sumontuoti tokio pat lygio pasiklausymo įrangą. Tačiau net geriausia technika be žmogaus pagalbos yra bevertė. Seminarus apie verslo modelių žvalgybą rengiantis P.Oržekauskas “Kauno dieną” tikina, jog daug informacijos galima gauti paprastesniais ir pigesniais būdais. Tačiau mokslininkas ragina skirti leistinus ir neleistinus žvalgybos ar šnipinėjimo veiksmus, nors šią ribą vis sunkiau užčiuopti. Pavyzdžiui, kaip reikėtų pavadinti firmų išmetamų dokumentų ir šiukšlių analizę? Ne visos paslaptis saugančios firmos šiukšlių dėžių turiniui deginti skiria stebėjimo komisijas. Tuo kartais ir pasinaudojama. Anot P.Oržekausko, būta atvejų, kai labai efektyviai šnipinėjo kaip tik valytojos.
Leistinais veiksmais vadinamas informacijos rinkimas iš oficialių šaltinių, pavyzdžiui, aktyviai dalyvaujant parodose. Tačiau surinktą informaciją reikia sugebėti atrinkti ir analizuoti. Ypač dabar, kai informacijos yra labai daug, nekvalifikuoti analitikai gali padaryti klaidingas išvadas. Daugiau kainuoja, bet ir atsiperka neleistini šnipinėjimo veiksmai: konkurentų darbuotojų verbavimas, įsilaužimas į kompiuterinius tinklus, pokalbių pasiklausymas, netikrų bendradarbiavimo firmų imitavimas ir kt. Svarbiems darbuotojams verbuoti neatsisakoma ir erotinio ar kriminalinio pobūdžio šantažo.
Taikiniai Lietuvoje
Lietuvoje neskelbiami oficialūs duomenys apie nuostolius, patiriamus dėl pramoninio šnipinėjimo. Tačiau net vidaus rinkoje nesunkiai rastume šnipinėjimo užuomazgų. Štai vienas iš AB “Pieno žvaigždės” vadovų “Kauno dienai” siūlė pasidomėti, kokiais būdais konkurentai iš AB “Rokiškio sūris” kovoja dėl AB “Panevėžio pienas” valdymo. “Kauno dienos” žiniomis, abiejose šalies pieno perdirbimo įmonėse lyderėse dirba buvę “Panevėžio pieno” darbuotojai, tikėtina, turintys daug informacijos apie tikrąją “Panevėžio pieno” akcijų vertę. Todėl įmonių karas užsitęsė.
Šnipinėjimo bruožų yra ir statybines medžiagas gaminančių įmonių veikloje. Įmonių vadovai supranta, jog pramoninė žvalgyba ir kontržvalgyba tampa būtina konkurencijos sąlyga. P.Oržekauskas nelinkęs atskleisti jam žinomų konkrečių faktų, tačiau tikina, jog Lietuvoje įmonės vis dažniau naudoja ir šiuolaikines šnipinėjimo technologijas. Todėl verslininkai turi rūpintis informacijos apsauga, o pirmiausia - tikrinti savo darbuotojus. Mokslininko nuomone, įmonės turi griežtai riboti darbuotojų galimybes naudotis firmos duomenimis. Visą galimą informaciją turi teisę žinoti tik aukščiausi vadovai, o viduriniosios grandies vadovai - daugiau nei žemesnio lygio vadovai ir taip mažėjančia kryptimi iki valytojos. Deja, tokios tvarkos griežtai laikosi tik šalies bankai, įkūrę apsaugos (vindikacijos) tarnybas.
Tarptautinio pramoninio šnipinėjimo taikiniais Lietuvoje gali tapti ir neseniai “Kauno dienoje” aprašyta “Giraitės ginkluotės gamykla”, mokslo įstaigos bei keliolika įmonių, gaminančių daugiaspalvius lazerius. Šnipus masina ir ketinama uždaryti Ignalinos atominė elektrinė. Anot P.Oržekausko, konkurentus domins, kaip ekstremaliomis sąlygomis veikė įvairios technologijos, medžiagos. Kitas svarbus šnipinėjimo taikinys - šalies infrastruktūra, ypač uostų darbas ir galimybės jį kontroliuoti.
Deja, dažnai net valstybinės struktūros nesirūpina duomenų apsauga. “Kauno diena” jau rašė apie mokamas “Sodros” paslaugas JAV ambasadai. Dar daugiau svarbios informacijos turi Valstybinė mokesčių inspekcija bei Statistikos departamentas.
P.Oržekausko žiniomis, Vakarų Europoje nelegalios šnipinėjimo rinkos metinė apyvarta siekia net 8 mlrd. dolerių. Taigi gerai parengti specialistai visada pasiruošę atlikti bet kokius užsakymus. Štai kodėl pramoninei žvalgybai daugiau dėmesio turėtų skirti ir valstybė. Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento Mykolo Aleliūno nuomone, tokia veikla Lietuvai būtų naudinga, ypač integracijos į ES akivaizdoje. Po keliolikos mėnesių Europoje sumažės prekybos barjerų, atsiras daugiau galimybių pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Naujoji Lietuvos verslininkų karta turi gerą nuojautą, tetrūksta specialių žinių. Beje, jų stoką jau šįmet kompensuos KTU Verslo strategijos institutas - ketvirto kurso studentams bus skaitomas verslo modelių žvalgybos kursas.
Tai būtų tik darbo pradžia, nes šios specifinės srities specialistai subręsta tik įgiję apie dvidešimt metų darbo stažo patirties.
