Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Politikai mėgsta sukti nosį pavėjui
2003-01-20
Stasys GUDAVIČIUS
Dabartiniame Seime beveik dvi dešimtys parlamentarų jau pakeitė politinę orientaciją pereidami į kitas frakcijas
Politiniais perbėgimais pasižymi ne tik savivaldybių tarybos, bet ir aukščiausia tautos atstovybė - Seimas. Dabartiniame parlamente, dirbančiame šiek tiek daugiau kaip dvejus metus, jau net šešiolika parlamentarų pakeitė frakcijas. Prognozuojama, kad, artėjant 2004-ųjų parlamento rinkimams, politinė migracija tik padidės. Pagal partijų sąrašus į vietinę valdžią patekę politikai dažnai nesivaržo keisti partijų pajutę, kad geriau ne ten, kur jie yra.
Politinės orientacijos keitimą politologai linkę aiškinti valdžios troškuliu, nepatenkintomis ambicijomis ir ideologiniais nesutarimais.
Išrinktasis prezidentas - rekordininkas
Išrinktasis Prezidentas Rolandas Paksas, formaliai dar tebeturintis Seimo nario mandatą, gali būti vadinamas vienu iš politinių perbėgimų rekordininkų. Jis pakeitė net keturias partijas.
Iš pradžių buvęs LKP ir LDDP nariu, net dalyvavęs pastarosios partijos tarybos darbe, R.Paksas 1995-aisiais kardinaliai pakeitė politinę orientaciją, iš kairės perėjo į dešinę, papildydamas Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) gretas. Čia jo laukė aukšti politiniai postai - Vilniaus miesto mero ir šalies premjero. 1999-ųjų rudenį kilusios “Mažeikių naftos” pardavimo amerikiečių “Williams” peripetijos privertė R.Paksą pasitraukti ne tik iš premjero pareigų, bet ir iš konservatorių partijos.
Po kurio laiko jis perėjo į Liberalų sąjungą, kuri labai sėkmingai pasirodė 2000-ųjų savivaldybių tarybų ir Seimo rinkimuose. Po vietinės valdžios rinkimų R.Paksas antrą kartą tapo sostinės meru, o po Seimo rinkimų - irgi antrąkart - premjeru. Tačiau politiniai nesutarimai lėmė R.Pakso atsistatydinimą iš premjerų ir išėjimą iš Liberalų sąjungos. Pernai pavasarį jis subūrė naują politinę jėgą - Liberalų demokratų partiją. Ji atvedė R.Paksą į pergalę Prezidento rinkimuose.
Tapęs valstybės vadovu R.Paksas privalo nutraukti narystę bet kokioje partijoje. Tą jis formaliai jau padarė, laikinai perleisdamas liberaldemokratų vairą Valentinui Mazuroniui. Tačiau neabejojama, kad R.Paksas išliks moraliniu šios partijos lyderiu.
Pasirinko “prezidentinę” partiją
Vienu iš artimiausių išrinktojo Prezidento bendražygių vadinamas Alvydas Medalinskas irgi nesidrovėjo dažnai keisti politinę orientaciją. Karjerą pradėjęs Sąjūdžio laikais, A.Medalinskas buvo vienas artimiausių Vytauto Landsbergio žmonių, vėliau suartėjo su socialdemokratais. Padedant tuometiniam lyderiui Aloyzui Sakalui, jis išvažiavo į Londoną studijuoti, vėliau - dirbti diplomatinio darbo. Pastarasis baigėsi finansiniu skandalu.
1996 metais grįžęs į Lietuvą A.Medalinskas nutarė siekti parlamentaro mandato. Iš pradžių susidėjo su centristais. Tačiau šie pasiūlė, jo požiūriu, per žemą vietą partijos kandidatų sąraše, todėl į Seimą jis buvo išrinktas kaip nepriklausomas kandidatas. Po kurio laiko parlamente jis rado bendrą kalbą su dviem Liberalų sąjungos atstovais, įstojo į šią partiją ir iškart tapo valdybos nariu.
1999 metų pabaigoje, kai buvo svarstoma, ar liberalams susidėti su R.Paksu, A.Medalinskas buvo vienas tų, kurie pasisakė prieš tokią sąjungą. Pernai pavasarį A.Medalinskas nepasitraukė iš Liberalų sąjungos kartu su R.Paksu bei jo šalininkais. Tačiau, artėjant Prezidento rinkimams, jis galutinai perėjo į liberaldemokratų kandidato stovyklą.
Kartu su R.Paksu iš Liberalų sąjungos pernai išėjo nemažai jo šalininkų, daugiausiai tų, kurie ir atėjo pas liberalus šio politiko vedami. Nors dauguma dabartinių Seimo Liberaldemokratų frakcijos narių yra buvę liberalai, iki atėjimo su R.Paksu į Liberalų sąjungą jie nebuvo jokių partijų nariai.
Liberaldemokratų frakcijos nariu šiomis dienomis tapo buvęs Naujosios sąjungos (socialliberalų) narys Jonas Čiulevičius. Jis pasitraukė iš socialliberalų gretų dar 2001-ųjų viduryje, kai iširo šios partijos ir Liberalų sąjungos sudaryta valdančioji Naujosios politikos koalicija. Per pastaruosius pusantrų metų J.Čiulevičius nepriklausė jokiai partijai ir frakcijai Seime, bet R.Pakso pergalė valstybės vadovo rinkimuose, matyt, paskatino šį parlamentarą apsispręsti ateiti į “prezidentinę” partiją.
Porinkiminės batalijos
Pastarųjų Prezidento ir savivaldybių rinkimų rezultatai lėmė dar vieną pasikeitimą Seimo frakcijų sudėtyje. Iš Naujosios sąjungos frakcijos ir pačios partijos išėjo jos senbuvis, vienas iš įkūrėjų Gediminas Dalinkevičius. Jis ketina prisijungti prie socialdemokratų.
Seimo kuluaruose ėmė sklandyti gandai, kad savivaldybių ir Prezidento rinkimuose gana prastai pasirodžiusius socialliberalus ketina palikti dar keli Seimo nariai, tarp jų - Kęstutis Skamarakas. Tačiau jis “Kauno dienai” griežtai paneigė tokias kalbas: “Jos neturi jokio pagrindo. Neketinu palikti to laivo, kuriame esu. Nemanau, kad jis jau skęsta, todėl nežadu iš jo bėgti kaip kokia žiurkė”.
Nelabai geras Centro sąjungos pasirodymas rinkimuose išprovokavo jai priklausantį Seimo narį Virginijų Martišauską pakritikuoti partijos vadovybę. Už tai jis susilaukė centristų lyderio Kęstučio Glavecko sprendimo sustabdyti šio parlamentaro narystę Centro sąjungoje. Pasklido kalbos, kad V.Martišauskas žada grįžti į Liberalų sąjungą, iš kurios išėjo 1998 metais. Tačiau šiems planams nelemta išsipildyti, nes netrukus liberalai bei centristai susilies į vieną partiją ir jau net nebekalbama apie tai, kad V.Martišauskas negalėtų būti jungtinės partijos nariu.
Po 2001 metų vasarą įvykusio Naujosios politikos bloko žlugimo pajutę, kad valdžia prarasta, Liberalų sąjungą ir frakciją Seime paliko pora parlamentarų. Jūratė Juozaitienė ir Juozas Raistenskis perėjo į valdžią perėmusią Socialdemokratų frakciją. O buvęs Naujosios sąjungos frakcijos narys Aleksanderis Poplavskis išėjo pas liberalus, nors jie liko opozicijoje.
Perbėgelių nemažai
Dabartinis Seimas nėra unikalus politikų perbėgimais iš frakcijos į frakciją. 1996-2000 metų parlamentas, dominuojamas konservatorių, taip pat tuo pasižymėjo. Būtent jame nuo konservatorių atskilo dukart ekspremjero Gedimino Vagnoriaus šalininkų grupė, įsteigusi Nuosaikiųjų konservatorių frakciją, o vėliau - ir sąjungą.
Dar anksčiau paties G.Vagnoriaus pastangomis iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) buvo priversti pasitraukti eksministrai Laima Andrikienė ir Vidmantas Žiemelis. Jie įsteigė savo vadovaujamą Tėvynės liaudies partiją, kuri vėliau su keliomis kitomis politinėmis jėgomis susijungė į Dešiniųjų sąjungą. Tačiau ji taip ir liko politiškai neįtakinga, todėl dabar derasi dėl susijungimo su Liberalų demokratų partija. Net neslepiama, kad pastarojo susijungimo tikslas - politinio svorio stiprinimas ir valdžia.
Likus metams iki 2000-ųjų Seimo rinkimų nuo socialdemokratų atsiribojo Rimantas Dagys. Atskilėlių įsteigta partija “Socialdemokratija 2000” liko didžiosios politikos nuošalėje. Tuometinė parlamentarė Vida Stasiūnaitė irgi buvo socialdemokratų partijos narė, bet 1999 metais perėjo pas socialliberalus, tapo jų lyderio Artūro Paulausko dešiniąja ranka. Tačiau pernai V.Stasiūnaitės keliai su socialliberalais išsiskyrė. Ji buvo pašalinta iš šios partijos, kai nesugebėjo išsilaikyti Šiaulių merės poste.
1996-2000 metų Seimo narys Vytautas Bogušis su keliais savo šalininkais 1999 metais paliko Krikščionių demokratų partiją ir įsteigė savo vadovaujamą Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą, kuri dabar jungiasi su centristais ir liberalais.
LDDP laikų Seimas pasižymėjo kur kas didesniu stabilumu, tačiau ir jame būta perbėgimų. Valdančioji LDDP frakcija ėmė byrėti 1996 metų pradžioje, kilus bankų krizei ir skandalingai pasibaigus tuometinio Ministro Pirmininko Adolfo Šleževičiaus indėlio atsiėmimo istorijai. Tiesa, nubyrėjimas nebuvo didelis ir iki pat 1996 metų Seimo rinkimų LDDP išliko valdančiąja partija. Vienas ryškesnių pasitraukimų - Algirdas Gricius perėjo iš LDDP į Liberalų sąjunga ir tebėra jos labai aktyvus narys.
Trys politinės migracijos priežastys
Politologai pastebi, kad politinės orientacijos keitimas ir politikų perbėgimas iš partijos į partiją labiau būdingas pokomunistinėms visuomenėms negu brandžios demokratijos šalims. Pasak politologės Jūratės Novagrockienės, tokie perbėgimai “neprideda prestižo politikui, nors kartais būna išties naudingi, kaip parodė R.Pakso atvejis”.
Jos nuomone, yra trys priežastys, kodėl politikai keičia partijas. “Pirmas yra ideologinis veiksnys. Partijose dažnai egzistuoja keli ideologiniai sparnai, kartais kurio nors sparno nariai būna nepatenkinti visos partijos strategija ir taktika, jos vykdoma politika, todėl palieka partiją ir ieško kitos arba įkuria savo”, - dėstė J.Novagrockienė.
Antra politikų migravimo priežastis, pasak politologės, yra “organizacinio-asmeninio pobūdžio motyvai”. “Dažnai išryškėja nesutarimai, skirtingi požiūriai tarp lyderių, susiduria ambicijos. Tai lemia vienos iš pusių pasitraukimą iš partijos ir išėjimą į kitą arba savos kūrimą”, - sakė ji.
Ir pagaliau trečioji perbėgimų priežastis - grynai pragmatinė. “Politikas ieško, kur jis geriau gali save realizuoti, kur jis turės daugiau valdžios. Čia ideologiniai svertai kur kas mažiau svarbūs, čia svarbus tiesiog valdžios troškulys”, - pastebėjo J.Novagrockienė. Jos nuomone, čia pats akivaizdžiausias yra R.Pakso pavyzdys: “Jis nuolat ieškojo, kur jam geriau ir pagaliau realizavo save paties įkurtoje partijoje”.
Ji atkreipė dėmesį, kad politikai Lietuvoje partijas dažniausiai keičia prieš pat rinkimus, jausdami, jog narystė kitoje politinėje organizacijoje jiems bus naudingesnė, arba tuoj po rinkimų, kai yra “suvedinėjamos sąskaitos”. Todėl tikėtina, kad politinių migrantų padaugės prieš 2004-ųjų Seimo rinkimus.
Dabar Vokietijoje dėstąs politologas Mindaugas Jurkynas “Kauno dienai” teigė, kad Vakarų Europoje jau nebemadinga keisti politinę orientaciją ir partijas. “Perbėgėlių pasitaiko, bet jie nėra ryškesnės asmenybės. Migravimai čia ne tokie dažni dėl partijų įsitvirtinimo visuomenėse. Perbėgėlius priimančios partijos rizikuotų savo šalininkų pasipiktinimu ir paramos rinkimuose sumažėjimu”, - teigė jis.
