Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Pažįstami, pažinę išmintinguosius Rytus
2004-04-24
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
“Japoniškosios dvasios hieroglifai Lietuvoje skaitomi nuo XIII amžiaus”, - teigia žinomas kultūros istorikas, orientalistas, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys, daugiau kaip trisdešimties knygų apie Rytų šalis autorius Romualdas Neimantas. Neseniai pasirodęs šio autoriaus parengtas solidžios apimties leidinys “Nuo Nemuno iki Fudzijamos” kviečia skaitytojus patyrinėti Lietuvos ir Japonijos kultūrų ryšių pėdsakus. Tai pirma tokia plati studija, gvildenanti iki šiol nejudintą temą. Pristatomi vardai žmonių, kurių portretus gaubia ne tik keli dešimtmečiai, bet ir keli amžiai.
Tolima ir artima
Garsusis viduramžių keliautojas Markas Polo, apibūdindamas Japoniją, pasakė labai trumpai: “Aukso ten daugiau negu žemės”. Metaforiškai šnekant, ir mes šiandien tuo tikime, auksu laikydami japonų fenomeną, jų kultūrinių, moralinių tradicijų pastovumą ir totalumą. Tuo savitumu Japonija traukė ir daugelį mūsų tautiečių. Jų sąlytis su šia šalimi, kaip ir veikla ar profesija, - labai skirtingi.
Kelis dešimtmečius Japonijos, viso Oriento trauką jaučiantis Romualdas Neimantas neslepia džiaugsmo, kad jo naujoji knyga sudomino skaitytojus. “Nors į ją įdėta daugiau kaip 1500 bibliografijos vienetų, liudijančių Lietuvos ir Japonijos ryšius, vos pasirodžiusi ji jau reikalauja būti papildyta: kiekviena diena turtina tolimų šalių ryšius. Tai tiesiog nuostabu, kad taip toli gyvenančios tautos skuba pažinti viena kitą”, - sako R.Neimantas.
Sumanymas parašyti šią knygą autoriui atėjo į galvą Tokijuje, ant Nihombashio tilto. Tai bičiuliai japonai - M.K.Čiurlionio klubo Japonijoje prezidentas I.Katas ir lituanistas prof. I.Murata padėjo suprasti to tilto ypatingumą, sugretindami du aforizmus. Vakaruose sakoma: “Visi keliai veda į Romą”. Rytuose kiek kitaip: “Visi keliai prasideda ant Nihombashio”.
Tuo patikėjusiam kauniečiui mokslininkui teko nelengvas kelias. “Ryžausi į vieną sudėti viską, ką žinome apie tuos, kurie anksčiau už mus susidomėjo Japonija, supažindinti su jų darbais, kuriais galėtų remtis kiti, sumanę megzti ryšius su šiuolaikine Fudzijamos ugnikalnio šalimi. Knyga sudaryta iš įsivaizduojamų susitikimų ant Nihombashio tilto ir pokalbių su žmonėmis, kurių pastangomis mezgėsi ir plėtojosi Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšiai”, - tikslina autorius.
Reikia pridurti, kad pustrečio šimto puslapių iliustruotame leidinyje pristatomi lietuviai, domėjęsi Japonija, savo noru į ją keliavę ar buvę ten likimo nublokšti, taip pat japonai, kuriuos domino Lietuva. Įdomios kultūros paralelės, pateikiama daug pavyzdžių, liudijančių, kad kūrybos sėkla lengviausiai pasiekia pačią tolimiausią dirvą ir duoda apčiuopiamą derlių. O dar svarbiau, kad per tai išryškėja labai įdomūs žmonių likimai, jų gyvenimų vingiai. Belieka pastebėti, kad apie Rytus rašiusiųjų galimybės, talentas nelygiaverčiai, tad ir tekstai netolygūs. Nors ir nesiimdamas vertintojo vaidmens, R.Neimantas pateikia ne vien faktologiją, pateikia japonų ir lietuvių literatūrų paraleles, rašo apie įtaką, kurią japonų estetika darė ar tebedaro lietuvių dailininkams, kompozitoriams.
Viskas per Šecherezadą
Iš gimtosios Žemaitijos kaimo šviesuolio skolindamasis knygas, anksti į skaitymą įsitraukęs vaikas susižavėjo arabų pasakomis, o prisiskaitęs susapnavo jų pasakotoją gražuolę Šecherezadą, kuri ir paliepusi keliauti į Rytus ir pačiam kitiems pasakoti apie aplankytus kraštus. Pasakos lieka pasakomis, tačiau kartais literatūriniai personažai turi svarbią reikšmę. “Net ir Asirijos praeitį tyrinėjusiam anglų mokslininkui Lejerdui prisisapnavusi Šecherezada pasufleravo, kur ieškoti senosios sostinės Ninevijos. Ir mane ji apkerėjo, sugundė ir nusivedė į paslaptinguosius Rytus - ne tik į Arabiją, bet Egiptą, Indiją, Japoniją”, - sako R.Neimantas.
Profesionalus domėjimasis Rytais prasidėjo nuo studijų Maskvos akademiniame Rytų institute. Geras tuometinis šios aukštosios mokyklos finansavimas (ilgą laiką institutui vadovavo J.Primakovas, B.Jelcino laikais buvęs premjeru) leido studentams dalyvauti daugybėje ekspedicijų. Romualdas Neimantas beveik pusmetį dirbo ekspedicijoje Egipte, Nilo slėnyje. Nenorėdamas prarasti retų galimybių keliauti su institute rengiamomis ekspedicijomis, Romualdas Neimantas ilgai tęsė aspirantūros studijas ir neskubėjo ginti mokslinio darbo iš Lietuvos ir Indijos kultūros ryšių istorijos. “Vilniuje ši tema nesulaukė susidomėjimo, nors ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse esu skaitęs mokslinių pranešimų, paskelbęs kelias dešimtis publikacijų”, -pasakoja mokslininkas. “Aspirantūra man buvo daugiau negu antrasis universitetas, - prisimena R.Neimantas, - taip pavyko apsilankyti įvairiose Rytų šalyse, tai žmogui iš provincijos, kaip į Lietuvą prieš kelis dešimtmečius žiūrėta iš imperijos sostinės, būtų buvę neįmanoma. Svarbiausia, kad sukauptos žinios paskatino mane imtis plunksnos”.
Publikacijų ir knygų susikaupė nemažai. Naujoji studija “Nuo Nemuno iki Fudzijamos” - septintoji Romualdo Neimanto knyga, skirta Japonijai. Ypač pasisekė prieš dvidešimt metų išėjusiai istorinei dokumentinei apysakai “Gintaro kelias”, kurioje pasakojama apie baltų gintaro keliones Romos imperijos laikais. Ji buvo išversta į rusų kalbą ir išėjo 100000 egzempliorių tiražu, buvo pripažinta labiausiai skaitoma tų metų knyga paaugliams. Dabar ji verčiama Kroatijoje, lenkijoje, tariamsi dėl vertimų į rumunų, italų, čekų kalbas.
Kelionių po Afriką dienoraštis - “Afrikos freskos”, o “Akmeninės karūnos paslaptis” - pirmoji lietuviška knyga apie Okeanijos tautų kultūrą. Leidybinį darbą lengvina ir tai, kad šiuo metu Romualdas Neimantas užsiima knygų leidyba, yra leidyklos “Orientas” savininkas.
Unikalioji kartoteka
Kukliame nedideliame mokslininko darbo kabinete yra vienas išskirtinis baldas, kokį galima pamatyti bibliotekų katalogų skyriuose. Tai unikali, daugiau kaip 30 metų kaupta kartoteka apie Lietuvos ir visų Oriento kraštų nuo seniausių laikų iki šių dienų kultūros ryšius. Juos atspindi daugiau kaip milijonas kortelių ne tik su bibliografinėmis nuorodomis, bet apstu žinių ir apie mažiau žinomus kraštus. “Kartais informacija ir įvykiai yra kiek paradoksalūs, - sako R.Neimantas. - Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio Lietuvoje mažai kas žinojo apie Brunėjų, nykštukinį sultonatą Indokinijoje. Tačiau paskelbus, kad Brunėjaus sultonas, kurio turtai apie 37 milijardus dolerių, gautų iš naftos biznio, turtingiausias žmogus žemėje, apie šią šalį prakalbo visas pasaulis. Lietuvoje taip pat rašyta apie 600 prabangių valdovo automobilių, esančių jo garaže ir apie tiek pat žmonų, esančių jo hareme. Himalajus ir Tibetą šiandienos mūsų visuomenei atvėrė rašytoja Jurga Ivanauskaitė ir fotografas Paulius Normantas, kai jie pabuvojo ant “pasaulio stogo”, kartotekoje atsirado keli šimtai nuorodų į įdomiausias publikacijas. Pridėjus tai, ką rašė garsieji tarpukario Lietuvos keliautojai Antanas Poška ir Matas Šalčius, į Everestą užkopęs Vytas Vitkauskas, ką išvertė lietuviai, išmokę tibetiečių kalbos, galima teigti, kad per keliolika metų susiformavo lietuviškoji tibetologija”.
Pasikeitusi politinė situacija taip pat atsispindi kartotekoje: pastebimai sumenko tiurkologija, kuri rėmėsi Vidurinės Azijos respublikomis, iš tyrinėtojų rato beveik išnyko Kaukazo, Pavolgio, Tolimųjų Rytų tautelių kultūros. Be abejo, vienokį ar kitokį interesą visada lemia asmenybės angažuotumas. Antai egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės veikla tarpukario Lietuvoje, jos publikacijos apie Radvilą Našlaitėlį, Raudondvario grafą Tiškevičių, paskatino Egiptu susidomėti Ievą Aleksienę, jų darbai, be abejo, įkvėpė muziejininkę Aldoną Snitkuvienę, profesionalę egiptologę.
Įdomios ekskursijos po unikaliąją kartoteką reziumė būtų tokia: nepriklausomybės metais Lietuvos kontaktai su Rytais nepaprastai pagyvėjo, tačiau publikacijų turinys dažnai labai paviršutiniškas, vyrauja turistiniai įspūdžiai arba banalios misticizmo prisodrintos publikacijos.
Ko moko gamta
Kitąmet Japonijoje rengiamos parodos EKSPO 2005 tema - “Gamtos išmintis”. Lietuva taip pat rengiasi dalyvauti šioje parodoje. Ant R.Neimanto darbo stalo guli dar vienos jo knygos “gamtos dvasia” maketas. “Pabandžiau mūsų dienų žmogaus akimis apmąstyti žmogaus ir gamtos santykius, pasvarstyti, ką iš jau sukaupto patyrimo galima panaudoti, kuo vadovautis, mintimis leidausi į ilgą kelionę praeitin. Šios kelionės metu aptikau nepaprastai daug išminties, iki šiol nepasenusių pamokymų, kaip reikia gyventi, kad išsaugotume gamtos dvasią, kuri slypi kiekviename akmenėlyje, augale ar gyvūne, o ir kiekviename mūsų”, - aiškina knygos sumanymą autorius.
Kaip ir kitose savo knygose autorius nori priminti šiandien gyvenantiems, kad tik įvertindami praeities patyrimą, tinkamai juo pasinaudodami galime įveikti dabarties problemas.
Skaitytojai, kuriuos valdo stereotipai, patys sau netikėtai supras, kad gamtos ir žmogaus santykis, kuris taip pabrėžiamas Rytų filosofijoje, artimas mums, gyvenantiems prie Baltijos. Tad galime sakyti, kad ir šios knygos raktas - nuo Nemuno iki... Autorius įrodinėja ir įrodo, kad senovės lietuvių ir japonų savivoka, požiūris į gamtą, artimi: mokslo tyrimais įrodyta, jog lietuviai, kaip ir japonai, pirmenybę teikė santarvei su gamta, o ne jos išnaudojimui, rūpinantis vienadiene nauda.
