Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Paskutinė gyvenimo stotelė
2003-01-24
Julius LENČIAUSKAS
Senelių pensionatuose, įvairiuose globos namuose gyvena daugiau kaip 4000 žmonių. Tačiau ne visi norintys gali sulaukti bent kiek laimingesnės senatvės
Kol esame jauni, sveiki ir stiprūs, vejame tolyn mintis apie, atrodytų, “nepasiekiamą” senatvę. Senos kartos žmonėms šiandien pasirinkimas labai menkas. Jeigu turi geranoriškų vaikų, tai būsi jų nukaršintas. O vienišiai atsiduria prieglaudose, kuriose apsigyventi neturtingam ir be sveikatos žmogui - sunkiai įgyvendinama svajonė.
Atstumtieji
Lietuva kol kas neturi tokių senatvės užutėkių, kuriuose gyventojai galėtų lengvai tenkinti buities poreikius, tobulėti dvasiškai. Praėjusių metų duomenimis, veikė 93 stacionarūs senelių pensionatai. Jau apie trečdalis jų - nevyriausybinių organizacijų, parapijų. Pensionatuose senatvę organizuotai pasitiko 4128 žmonės.
Norinčių patekti natūraliai “tirpstančioje” eilėje laukia apie pustrečio tūkstančio senukų. Galima drąsiai teigti, kad patogesnę paskutinę gyvenimo stotelę pasieks toli gražu ne visi. Vienišius, kurio pensija vidutiniškai siekia tik 327 litus, nebus priimtas. Todėl, kad para valdiškuose namuose kainuoja apie 44 litus, o per mėnesį - apie 1200 litų. Už papildomą slaugymą, ypač jeigu sunkiai sergama, dar reikėtų primokėti po 50 - 200 litų.
Tiesa, savivaldybių globos namai kiek pigesni - per mėnesį kainuoja apie 890 litų. Čia pasilieka 80 procentų pensijos, o likusią sumą kompensuoja valstybė. Į tokią senatvės užuovėją bene didžiausios eilės. Pusiau privačiuose pensionatuose išlaikymas beveik dvigubai pigesnis, bet ir aptarnavimas, gyvenimo komfortas atitinkamai menkesnis.
Socialinių tyrimų specialistų nuomonė tvirta: jeigu visuomenė daugiau rūpintųsi vienišais senais savo piliečiais, tai grūsties prie liaudyje vadinamų “ubagynų” būtų kur kas mažiau. Be to, gėdingai tenka pripažinti, kad nusenusių tėvų gana dažnai atsisako ir ekonomiškai prakutę vaikai. Kiek tokių atstumtųjų iš daugiau kaip milijono Lietuvoje esančių pensininkų, sunku pasakyti.
Abejotini prioritetai
Seni būsime visi, tačiau vis daugiau žmonių, ypač valdininkų, matyt, galvoja kitaip. Nekalbame apie elementarų nemandagumą visuomeniniame transporte. Ant turėklo troleibuse sunkiai “kybanti” senutė nepraranda humoro jausmo: “Tesėdi jaunimėlis, tesiilsi, nes kai pasens - prisistovės...”
Negražu priešpastatyti vienas gyventojų socialines grupes kitoms, tačiau kai kurie faktai apie visuomenės lėšų panaudojimą tiesiog akis bado. Statistika skelbia, kad jau “išsiauginome” 15 tūkstančių kalinių. Tai ne tik armija, bet ir vidutinio rajono centro gyventojų skaičius. Tai - keturiskart daugiau, nei pensionatuose įsteigtų vietų. Be to, kiekvieno kalinio išlaikymas kainuoja beveik tiek pat, kiek visą gyvenimą dorai dirbusio gyventojo.
Į pensioną savivaldybė paprastai duoda siuntimus, kai žmogaus silpna sveikata, kai žmogus negali savimi pasirūpinti, yra vienišas, neturi pragyvenimo lėšų. Iš esmės kiekvienas iš šių kriterijų gali “tempti” iki apgyvendinimo prieglaudoje. Pagal įstatymą lyg ir visi turim teisę į valstybės finansuojamas vietas senelių namuose. Tačiau mūsų gyvenime kasdien matome, kaip sparčiai brangsta “nemokamas” gydymas, kaip toli gražu ne visi jaunuoliai gali siekti “nemokamo” mokslo...
Kiekvienam - savo
Sako, kad panašaus turinio skelbimai karo metais būdavo kalami prie nacių mirties stovyklų. Toks palyginimas atėjo ne atsitiktinai, kai susiduri su žmonėmis, atsidūrusiais gyvenimo dugne. Taip, ne visi, net mirtimi besivaduojantys, nori eiti į prieglaudas. Sociologai tvirtina, kad senatvėje žmogus geriausiai jaučiasi visą gyvenimą nugyventoje aplinkoje. Kur dar yra būrelis vis retėjančių bendraamžių, kur artimųjų kapai, sava bažnyčia. Išplėšti iš “savo kampo” seni žmonės sunkiai prisitaiko, tampa irzlūs, atsiskyrėliai, todėl gana greitai numiršta. Atrodo, kad prieglaudų, pensionų, globos namų reikėtų, kad ir mažų, bet kuo daugiau? Lengva pasakyti, bet pastatyti, ypač kaime, kur kas sunkiau. Nors, prisiminkime, tokių patalpų buvo. Sakykim, kiekvienas ūkis turėjo po savo vaikų darželį. Dabar vaikų kaip ir nemadinga daugiau turėti, todėl šios patalpos būtų puikiai tikusios globotiniams. Tačiau daugelis pastatų, kaip “praeities atgyvena”, senokai su žeme sulyginti.
Kiekvienam - savo? Užuojauta ir pasipiktinimas ima, kai sužinai, kad iš senų ar psichinės negalios kamuojamų žmonių stengiamasi pasipelnyti - paimami pensijos pinigai ir už juos globotiniai verčiami pirkti tik toje, griežtai nurodytoje parduotuvėje. Už nerealiai didelę kainą. Už realiai nedidelę kainą vienkiemiuose nukankinami vieniši senukai. Netoli Vilniaus esančiame, prestižiniu laikomame Gerontologijos centre gyvena buvę mūsų kultūros, mokslo švyturiai - garsenybės. Jie taip pat jaučiasi visuomenės atstumti, nepelnytai pasmerkti egzistuoti, pasmerkti dvasinei vienatvei. Kiekvienam - savo?
