Eglė Aukštakalnytė-Hansen aktorystę Kenijoje iškeitė į filmavimo kamerą ir dabar fiksuoja Afrikos gamtą bei vietinių genčių gyvenimą

Savaitgalį Trakų pilyje Eglė Aukštakalnytė-Hansen vaidino, ko gero, žymiausią visų laikų Lietuvos moterį Barborą Radvilaitę. Aktorė puikiai įkūnijo protingą, manieringą, daug mačiusią Lietuvos didikę. Susirinkusieji net neįtarė, kad Barbora Radvilaitė vos prieš keletą savaičių atvyko iš Afrikos, o į sceną lipo po keliolikos mėnesių pertraukos.

Penkerius metus Afrikos žemyne gyvenanti garsi lietuvių aktorė sako niekada neapleidusi kūrybos: mažiausiai civilizuotame žemyne ji tyrinėja gamtą ir vietinių gyventojų papročius.

Baltaodžiai laikomi ponais

Kenijos sostinėje Nairobyje nesutiksi daug baltaodžių. Kai lietuvė kartu su šešiamečiu sūnumi apsipirkinėja vietiniuose prekybos centruose, į juos krypsta ne tik neturtingų juodaodžių žvilgsniai.

Nors Nairobyje įsikūrusi centrinė Afrikos žemyno Jungtinių Tautų būstinė, daugelio šalių diplomatinės atstovybės, tačiau šalyje gyvena labai mažai baltaodžių. “Kenijoje man labai patinka, tikrai puiki šalis, - liaupsių vienai labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Afrikos valstybių negaili lietuvių aktorė. - Jei prieš tai būčiau gyvenusi Pietų Afrikos Respublikoje, ko gero, kitaip kalbėčiau. Tačiau ir Kenijoje baltųjų bei juodųjų santykiai nėra blogi. Gal dėl to, kad ilgą laiką koloniją valdė britai, daugelis moka anglų kalbą”.

Kenijoje egzistuojantys socialiniai skirtumai tik iš pradžių stebino aktorę, dabar jau priprato prie epiteto “muzunga”, kuriuo vietiniai juodaodžiai vadina baltuosius ponus, turtingus žmones, kuriuos galima apgauti, paimti daugiau pinigų. “Tiesiog vyksta žaidimas, tačiau tarp baltųjų ir juodųjų įsimaišo indusai. Kai britai pasitraukė iš Kenijos, jų pinigus pradėjo valdyti buvę tarnai iš Indijos. Matyt, todėl vietiniai iki šiol jų nemėgsta”, - svarsto aktorė.

Kenijoje tarpusavyje labiausiai konkuruoja juodaodžiai. Aktorė pasakoja, kad turtingam juodukui sunku net pasisamdyti tokios pačios rasės tarną. “Jie žino, kad savi jų nelaikys žmonėmis. Pavyzdžiui, turtingų žmonių vairuotojai jaučiasi pranašesni už padavėjus”, - pastebi aktorė. Jos namuose taip pat dirba ne vienas pagalbininkas, tačiau su jais aktorė puikiai sutaria, o sūnaus auklė tapo tokia artima, kad su E.Aukštakalnytės šeima ketina kraustytis į Mozambiką.

Baiminosi teroro išpuolių

Į parduotuvę, miesto centrą ar teatrą aktorė visuomet vyksta su vairuotoju ir apsaugininku. Vyrai moterį lydi tikrai ne todėl, kad ji norėtų pasipuikuoti savo padėtimi, tiesiog taip E.Aukštakalnytė siekia užsitikrinti sau saugumą. Moteris neslepia, kad po teroro išpuolių Nairobyje ją buvo apėmusi paranoja, kiekviename žingsnyje matydavo potencialius teroristus.

“Būdavo dienų, kai įlėkdavau į parduotuvę, susikraudavau prekes ir atsidusdavau: ne šiandien, - neslepia aktorė. - Arba įeidavau į prekybos centrą ir žvalgydavausi, ar nėra juodai apsigobusių moterių. Jų rankos taip pat būdavo paslėptos. Pagalvodavau, jei taip, geriau išeisiu”.

Šešerių metų aktorės sūnus mokosi tarptautinėje mokykloje, jo klasės draugai - kai kurių ambasadorių atžalos. “Būdavo, ateinu į klasę ir žiūriu, kurių vaikų nėra. Pamatau, kad nėra kanadiečių, skambinu ir klausiu, ar turi kokių nors signalų. Diplomatų žmonos tuomet pasakė: “Keturias dienas į mokyklą vaikų neleisime. Ir tau patariu”, - gyvenimo Kenijoje detales prisimena žymi lietuvių aktorė.

Pavojų kelia ir neturtingi Kenijos gyventojai. Daugelis jų vaikšto su plastikiniais buteliais, kuriuose svaiginimuisi skirti klijai. “Jeigu vieniems duosi išmaldos, o kitiems - ne, supykę gali iš tavęs viską atimti ir dar fekalijomis apmėtyti. Mūsų vairuotojui primetė į automobilį”, - dabar jau juokėsi aktorė. Prieš išeidama iš namų, ji tarsi Kalėdų Senelis visuomet su savimi pasiima saldainių, maisto likučių ir juos išdalija gatvėse valkataujantiems vaikams. “Lietuvoje džiaugiuosi vien tuo, kad gali kur nori eiti, prisėsti, važiuoti troleibusu, Kenijoje mano veiksmai yra labai suvaržyti”, - pripažįsta E.Aukštakalnytė.

Žudo gatvėse

Vietiniai Kenijos gyventojai nelinkę laikytis įstatymų, nieko nestebina gatvėse nuduriami žmonės. “Visi masajai nešiojasi peilius, jei kas apgauna, nieko neklausia ir duria į žmogų. Sužeidę, paprasčiausiai nueina”, - pasakoja aktorė. Nairobyje yra policijos pareigūnų, tačiau jie nesikiša į vietinių gyventojų konfliktus.

Lietuviai, sumanę vykti į Keniją, turėtų žinoti, kad kai kurių maisto produktų kainos šioje šalyje net penkis kartus didesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, litras pieno kainuoja apie 10 litų, įvairūs vaisiai ir daržovės taip pat gerokai brangesni.

Daug jaukiau moteris jaučiasi savo namuose. Turtingųjų ir diplomatinių rezidencijų kvartale gyvenanti šeima tik čia sako besijaučianti visiškai rami. “Nuolat tvyro teroristinių išpuolių pavojus. Džiaugiuosi, kad gyvename visai greta Jungtinių Valstijų ambasados, šis rajonas labiausiai saugomas visame Nairobyje”, - sako E.Aukštakalnytė.

Rūpinasi sergančiais AIDS

Lietuvė Kenijoje neturėjo kada nuobodžiauti. Ji aktyviai dalyvavo kovos prieš AIDS programose, vietiniams gyventojams pasakojo apie ligos žalą ir kaip nuo jos apsisaugoti. Afrikoje ši problema yra itin aktuali, kai kuriose šalyse ŽIV nešioja iki 30 procentų žmonių.

“Labai sunku visuomenę įtikinti, kad tai nėra vien bėdžių problema. Serga ir mokytojai, ir gydytojai. Net aukšti Kenijos pareigūnai yra mirę nuo AIDS”, - apie mirtiną ligą kalba talentinga aktorė.

Kovos su AIDS draugijoje lietuvė daugiausiai jėgų išeikvojo, vietiniams genčių žmonėms aiškindama žodžio “ištikimybė” prasmę. “Jie to nesupranta. Vyras paprastai turi keturias ar šešias žmonas, kai kurios jų susitinka tik po vyro mirties. Genčių nariai veda gimines, jei AIDS apsikrečia vienas šeimos narys, išmiršta visi”, - konstatuoja aktorė.

Tačiau daugiausiai laiko aktorė praleidžia laukinėje savanoje, kur fotografuoja laukinius gyvūnus ir egzotišką gamtą.

Vietiniai vadina gydytoja

Tik nuvykusi į Afriką lietuvė aplankė daugelį Nairobio teatrų. Juose vaidinamos buitinės komedijos priversdavo juoktis ir vietinės kalbos nemokančią lietuvę. “Jie labai natūralūs, gyvi, susėda ir beria išmoktą tekstą. Nėra didelio meno, tačiau spektakliuose visuomet būna žiūrovų”, - kalbėjo aktorė, ir Kenijoje besistengianti neužmiršti kūrybos.

Aktorė neužlipo ant Kenijos teatro scenos, nes visose trupėse vaidina tik juodaodžiai. “Gal koks vienas projektas su baltaodžiu ir pavyktų, bet ir tuo labai abejoju”, - pripažįsta aktorė.

“Nevaidinu, bet filmuoju, rašau, fotografuoju. Be to, talkinau BBC kompanijai, kuri Kenijoje kūrė dokumentinį filmą. Stengiuosi neatitolti nuo kūrybos”, - kalba aktorė. Ir ji pati jau nufilmavo pakankamai medžiagos, iš kurios ketina sumontuoti dokumentinį filmą.

E.Aukštakalnytę kai kurie moters kaimynai ir samdomi darbuotojai jau ėmė vadinti gydytoja. Moteris vietiniams neretai pasiūlo iš Lietuvos ir Rusijos gautų vaistų, pataria, kaip naudoti. “Kai tik suserga, ateina pas mane”, - šypsosi aktorė.

Pieno ir kraujo kokteilis 

Kenijoje gyvena apie 70 skirtingas tradicijas turinčių genčių. Šešios jų išlaikiusios kelių šimtų metų senumo tradicijas ir gyvenimo būdą. Aktorė mėgsta tyrinėti masajų gentį, yra fotografavusi jos žmones, susipažinusi su tradicijomis. “Dvidešimt pirmajame amžiuje niekur nedingsi nuo plastmasinių puodelių, metalinių “kvortų”, tačiau daugiau civilizacijos ženklų masajų gentyje praktiškai nėra”, - sako Kenijoje dvejus su puse metų gyvenanti lietuvė.

Aplink masajų kaimus ganosi daug karvių, tačiau nė vienos afrikiečiai neskerdžia, minta tik jų pienu ir krauju. “Ne kiekvieną dieną, bet kartą per savaitę jie prakerta gyvulio kaklo arteriją, į specialų indą prileidžia kraujo, jį sumaišo su pienu ir išgeria. O žaizdą užlipdo karvės mėšlu ar purvu”, - pasakoja lietuvė. Ji neragavo šio tradicinio masajų patiekalo, tačiau namuose laiko specialų tam skirtą išskaptuotą indą.

Užgėrę pieno su krauju, masajai nevengia užkandžiauti ir žalia ožkos mėsa. “Gyvulių jie neskerdžia, bet pasmaugia. Vėliau pagal amžiaus grupes paskirsto mėsą - jauniausieji genties nariai tąso žalius lašinius, o vyresnieji valgo raumenis, tiesa, šiek tiek pakeptus”, - įspūdžiais iš Afrikos dalijasi lietuvė. Ir kai kurios kitos masajų tradicijos aktorei atrodė neįprastos. Pavyzdžiui, visos masajų moterys skutasi plikai, teka keliolikos metų, o vietiniai net nesupranta žodžio “santuokinė ištikimybė” prasmės.  

Kraustosi į Mozambiką  

Šiuo metu viešėdama Lietuvoje aktorė nuolat telefonu kalba su Mozambiko nekilnojamojo turto agentais, nes kartu su šeima po keleto savaičių kraustysis į vienos piečiausių Afrikos valstybės sostinę Maputą. Jos vyras ten ims vadovauti ne itin sėkmingai dirbančiai “Coca-cola” gamyklai. Miestas, kuriame viena pagrindinių gatvių pavadinta Lenino vardu, nėra išvystytas. Aktorė pastebi, kad rasti patogų ir erdvų gyvenamąjį namą labai sunku. “Apžiūrėjome mums siūlytus namus, švelniai tariant, jie priminė pašiūres”, - atvirai kalba aktorė ir pasidžiaugia, kad pagaliau nekilnojamojo turto agentai pasiūlė neblogą variantą.

E.Aukštakalnytei teks priprasti prie alinančios drėgmės ir karščio. Maputoje net naktį termometro stulpelis retai nukrenta žemiau 30 laipsnių karščio. “Per Velykas buvo palankesnis klimatas. Dabar teks pagyventi tropikuose, prie pat vandenyno. Gal atlaikysime ir drėgmę”, - viliasi aktorė. Ji dar keletą savaičių ketina praleisti Lietuvoje ir džiaugiasi, kad vis sulaukia naujų pasiūlymų vaidinti.

“Labai džiaugiuosi, kad “Barbora Radvilaitė vis dar statoma. Su didžiausiu džiaugsmu save pasitikrinu. Nieko nepraradau per tuos penkerius metus, kol nebuvau Lietuvoje. Metodai, aktoriai, teatras nepasikeitė. Jaučiuosi įgavusi daugiau gyvenimiškos patirties”, - kalba aktorė ir patikina, kad Afrikoje jau visiškai apsiprato ir joje jaučiasi tarsi namuose.

Ar dažnai aktorė Kenijoje girdėdavo žodį “Lietuva”? “Baltaodis Kenijoje yra arba amerikietis, arba britas. Apie Lietuvą niekas nieko nežino, - atsako aktorė. - Pastaruoju metu kai kurie vyro verslo kolegos britai gauna daugiau informacijos apie Lietuvą. Sako: “Anksčiau nieko nežinojome apie Lietuvą, o dabar ir tu atsiradai, ir žinome į kokias organizacijas įstojote. Išgarsėjote ir apkalta šalies vadovui - dabar viską žinome apie Lietuvą”.