Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Nesurūšiuotas atminties paveldas
2003-08-30
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Kai kurias pokarinio Kauno vietas jau galima rasti tik miestiečių prisiminimuose. Jokiuose paveldo sąrašuose nefigūravusias, bet sovietiniais metais Kaune jaunystę leidusiems žmonėms svarbias vertybes sunaikino laikas, pasikeitę biznio ar miesto plėtros planai.
Kaip turėtų būti įamžintos nepačiupinėjamos gyvenimo būdo vertybės, savo susiėjimuose pastaruoju metu diskutuoja viduriniosios kartos Kauno inteligentai. Tai priklauso nuo valdininkų požiūrio į miestą, teigia istorikė Raimonda Rickevičienė, pasigendanti vanile, “jūros akmenėliais” ir šokoladu kvepėjusios saldaininės Laisvės alėjoje, kavinės “Liepaitės” su muzikos aparatu prie Karo muziejaus, G.Kuprevičiaus “muzikinių trečiadienių” Viešojoje bibliotekoje.
Veikė pirmasis baras “su programa”
Iki Laisvės alėjos ir Maironio gatvių kampe įsikuriant Vilniaus bankui, čia nuo 1966 metų veikė “Orbitos” kavinė ir naktinis baras. Sovietų laikais egzistavusios Prekybos valdybos viršininkė Valerija Urmonienė prisimena, kad tai buvo pirmasis Lietuvoje ir Sąjungoje naktinis baras “su programa”.
Joje dalyvavo tada dar tik šokęs, o dabar Maskvoje ir dainuojantis Borisas Moisejevas, dainininkė Janina Miščiukaitė, pianistas Michailas Kanzeris. Su pastaruoju, dabar Izraelyje gyvenančiu, muzikantu V.Urmonienė septintajame dešimtmetyje rengė planą, kaip Laisvės alėjoje įrengti muzikos liniją - sujungti “Orbitą” ir kitus alėjos barus vietinio radijo laidais.
“Orbitos” interjero autoriaus architekto Algimanto Mikėno pasakojimu, jie su kolega Vytautu Dičiumi norėję sukurti kitokios nuotaikos kavinę, nei romantiškosios “Tulpė”, “Jūratė” ar “Neringa”.
Pirmųjų skrydžių į kosmosą euforiją ką tik patyrusiam pasauliui futuristinės nuotaikos tebebuvo aktualios. A.Mikėnas ir V.Dičius sukūrė tarsi raketų katapulta į dangų šaunančias salės lubas, išmargintas apvaliomis lempomis lyg žvaigždėmis.
Lubos lauke virto stogeliu, po kuriuo A.Mikėnas buvo sugalvojęs įrengti lauko kavinę - kokių dabar Laisvės alėjoje dešimtys. Tačiau tuomet šią idėją sovietinio viešojo maitinimo specialistai sukritikavo ir numarino - bijota indų vagysčių ir pabėgimų nesusimokėjus.
Rodė nufilmuotus aktus
Kad kavinėje būtų daugiau vietų, interjero autoriai sumanė išnaudoti rūsį. Atsiradusius kavinės aukščių skirtumus jungė šokių aikštelė - bendras traukos taškas. Po šokių aikštele buvo įrengtas baras su kolonomis, anot A.Mikėno, kaip atominis reaktorius. Šokių aikštelėje kabojo diskas - kinetinė Juozo Ruzgo skulptūra “Vyras ir moteris”. “J.Ruzgas ne tik skulptūroje eksploatavo erotiką, - nežinia kur dingusio metalinio disko idėją komentuoja architektas ir kalba nukrypsta į prisiminimus apie kavinės gyvenimą: - Skulptorius “Orbitos” rūsyje uždaruose vakaruose partiniams bosams rodė savo nufilmuotus aktus. Žvelgiant iš šiandienos, tai buvo taip nekalta ir net juokinga, tačiau tada tai buvo įvykis: nufilmuota dama su kailiniais, stovinti ant sniego. Staiga tik šast - ir ji tuos kailinius nusimeta”.
A.Mikėnas prisimena ir neerotiškų kavinės gyvenimo vaizdelių. Vienąkart užėjus stipriai liūčiai buvo apsemti visi Laisvės alėjos rūsiai, pasakoja architektas. Apsėmė ir “Orbitos” rūsį. Jame šventusi kompanija vos spėjo kudašių išnešti. Pasibaigus lietui, apsemtame rūsyje plūduriavo kompanijos nebaigta gerti roputė konjako.
“Tulpę” uždarius remontui, čia laikinai persimetė etatinė šios menininkų kavinės publika, kurią čia viliojo ir gana pigūs neblogi kompleksiniai pietūs. Tačiau pagrindinė šios kavinės publika visgi buvo jaunimas.
Fontanas mirksėjo spalvomis
1975 metais Ąžuolyne, netoli Sporto halės, ėmė veikti pirmasis Lietuvoje muzikinis fontanas, kurio įrengimas kainavo apie 200 tūkstančių rublių. Vienas jo autorių, inžinierius Petras Ščiupokas prisimena: “Spalvomis mirksinčio, pagal muziką “šokančio” fontano idėja man ir architektui Henrikui Žukauskui uždavė nemažai galvosūkių. Kaip po vandeniu įrengti saugiai veikiančias įvairiaspalves lempas, kaip reguliuoti vandens srovę, kad ji sutaptų su muzikos tono stiprumu?” Tačiau fontano atidaryme apie įrengimo sunkumus jau nebuvo kalbama. Miesto valdžiai padarė įspūdį lig tol nematytas vaizdas: fontane iš šešiuose žieduose įtaisytų purkštuvų į viršų tryško vanduo. Pasigirdus garsesniam muzikos tonui, srovė pakildavo aukščiau, muzikai pritilus, nuslopdavo ir srovė. Po vandeniu žybsėjo 20 raudonų, geltonų, violetinių, žalių lempų. “Labai gražu buvo”, - muzikinio fontano, paskutiniojo dešimtmečio pradžioje virtusio paminklu S.Dariui ir S.Girėnui, lig šiol gailisi vienas jo autorių.
Inžinieriaus žodžiais, iš garsiakalbių dažniausiai sklisdavo “tarybinė estrada”, bet pasitaikydavo ir užsienietiškų melodijų. Nuo 16-17 valandos, kuomet fontanas imdavo “šokti”, aplinkiniai suoliukai iš karto aplipdavo žmonėmis. Atšilus politiniam klimatui, kai padaugėjo užsienio grupių gastrolių, po koncerto Sporto halėje įsišėlęs jaunimas vasarą mėgdavo pasitaškyti fontano vandeniu.
Buvo geidžiamiausia vaikų pramoga
Didžiausia retenybe tapo “Pasakos” kavinės Laisvės alėjoje, dabar tapusios “Salamander” batų parduotuve, nuotrauka. 1970 metais atidaryta specializuota vaikų kavinė daugelį metų buvo geidžiamiausia jaunųjų kauniečių savaitgalio pramoga. Atstovėjus ilgiausią eilę karbonadu bei bulvių koše kvepiančiame vestibiulyje ir pagaliau patekus į kavinės salę, ši atrodydavo tarsi prabangiausi rūmai. Tamsaus medžio stalai su reguliuojamo aukščio kėdutėmis, kiliminė danga, paslaptingi boksai-nameliai su Filomenos Ušinskaitės vitražais. Įvykus vaikystės stebuklui - durininko valia patekęs į namelį - girdėjai, kaip kitapus S.Nėries poemos “Našlaitė” motyvais sukurtų vitražų žvanga puodai ir kalbasi virėjos. Pertvarkant specializuotą kavinę į parduotuvę, paminklosaugininkai dievagojosi, kad vitražai bus išardyti, sudėti į dėžes ir išsaugoti ateities kartoms.
Kitoje “Pasakos” kavinės pusėje buvo baras, kuriame gerti kavą buvo privalu kiekvienam save gerbiančiam miesto hipiui. Iš rankinukų ar kuprinės kyšodavo privalomas atributas - dailininko teptukas.
Šokiai be kelnaičių
Kauno apskrities viešosios bibliotekos vietoje Parodų kalne septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose stovėjo paviljonas, kuriame vykdavo skandalingi šokiai.
“Į juos patekti būdavo labai sunku, reikėdavo durininkui “į delną” duoti 50 kapeikų, - prisimena hipis Šiaurys Narbutas. - Kai ten grojantis ansamblis “Saulės berniukai” pradėdavo topinį vakaro gabalą - “bitlų” “Tu neleisk man pulti” (“pamilau aš pirmą kartą ir atrodo amžinai...” - ir po daugelio metų neužsikirsdamas išdainuoja Šiaurys) - “chebra” klykdama krisdavo ant kelių ir daužydavo galvas į grindis”. Draugovininkai puldavo šokėjus - studentus, moksleivius, proletarinį jaunimą - kelti.
Prie scenos būriuodavosi vadinamasis intelektualų būrelis. Jie šokius ignoruodavo, ateidavo tik pasiklausyti muzikos. Niekas jų ir neliesdavo.
Šokiai paviljone garsėjo dar ir tuo, kad čia klestėjo keista mada panelėms po mini sijonais nemūvėti nieko. “Furoras!” - Šiaurys lig šiol atmena visą miestą aptarinėjus, kodėl panos šoka be apatinių kelnaičių.
Fotografas Romualdas Požerskis irgi prisimena kelnaičių ignoravimo metą. “Milicininkai prie įėjimo į “Bardaką” (taip paviljoną vadindavome ne dėl dorovės normų nepaisančios mados) tikrindavo, ar pro sijono viršų matyti kelnaičių gumelė. Panos, sėkmingai praėjusios milicijos kontrolę, sukdavo tualeto link ir ten kelnaites nusimaudavo”, - pasakoja fotografas. Tuometinis Politechnikos instituto studentas šokiruojančiu protestu atsiduodančią madą priskyrė bręstančių kalantinių atmosferai, o ne doros trūkumui.
“Tai buvo tik vienas “fintų”, kuriais garsėjo “Bardakas”, todėl milicija gana griežtai prižiūrėjo šiuos šokius”, - to meto kaunietiško slengo žodžius lig šiol vartoja R.Požerskis, kuris prie paviljono su draugais atvažiuodavo motociklais. Į vidų jo budėtojai neleisdavo - baikeriška odinė apranga su kutais buvo laikoma netinkama šokiams.
Reikia patriotiškų valdininkų
Istorikė Raimonda Rickevičienė yra ne kartą dalyvavusi bendraamžių diskusijose apie tai, kaip turėtų būti įamžinami į kultūros vertybių sąrašą negalintys pretenduoti, bet kelioms kartoms svarbūs dalykai.
“Vasaros pradžioje sutikau daug savo bendraamžių, emigravusių į užsienį, ir dabar trumpam sugrįžusių į gimtinę.
Jie stebėjosi: nerandame miesto, iš kurio išvažiavome”, - naujausiais įspūdžiais dalijosi istorikė ir patikslino, kad, žinoma, ne dėl užsieniečių reikėtų saugoti miesto dvasia vadintinus objektus.
Paveldas, jos manymu, - ne vien pastatai. Į šią sąvoką pretenduoja ir kartos ženklais vadintini reiškiniai.
Pripažinusi, kad tai naujausios Kauno istorijos problema, R.Rickevičienė pasiūlė vieną jos sprendimo būdų.
Valdininkai turėtų su meile žvelgti į miestą ir nepasiduoti vadinamajam užsakovų diktatui keičiant pastato paskirtį. “Protingas užsakovas visada pasiduoda argumentuotam įtikinėjimui”, - įsitikinusi istorikė.
