Nesakyk, kad tai niekai
Atleisk tautieti, dabar aš barsiuos. Rūstybės kupina mana širdis...
Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai, broliai barzdočiai iš praeities ten semiasi stiprybės, sesutės mielos po kalnus dainuoja dainas, o istorikai mėgėjai nuolat primena pasauliui didžiojo kunigaikščio Aleksandro Vytauto žirgą, pagirdytą Juodmarėse. Nors gali būti, kad tai buvo jo dėdės Algirdo arklys. Šiaip ar taip, po daugiau nei penkių šimtų metų koks nors ūkininkas iš vakaro atsakančiai prisitraukęs ant kalno mūrai, kitą rytą bent kiek prablaivėjęs gal ir pagailėtų vargšo gyvulio - paprastai paprasti arkliai labiau mėgsta šulinio, o ne jūros vandenį.
Bet arklio jausmai, sveikata ir teisės mums nė motais. Mes dainininkai ir poetai, mes girdom žirgus.
O, kaip svaigsta širdis, vėl pajutusi vėją, sūrų Baltijos vėją...
Mes - poetai ir poetų palikuonys, svaigstantys nuo savo smarvės. Todėl, kad esam apsidergę iki ausų. Teršiam savo laiptines, savo kiemus, gatves, miestus.
Mes - grafų palikuonys, svaidantys išėstas konservų dėžutes į giminės vandenis. Būrų palikuonys, troleibusuose lukštenantys saulėgrąžas. Vergų palikuonys, griaunantys telefonų būdeles. Mes - palikuonys.
Palikuonys iš esmės. Tik tai, kas liko. Tik tiek. Palikuonys savo pasaulėjauta, pasaulėžiūra, mentalitetu. Mes palikuonių palikuonys, gimdantys palikuonis, kurie prigimdys palikuonių, kurie uždus nuo savo dvoko. Kurie paskęs savo šiukšlynuose. Taip gyventi paprasčiau...
Lyg būtumėm gyvenimo praeiviai. Lyg pasaulis ne mūsų namai. Ne mūsų tėviškė, ne mūsų padangė, ne mūsų kiemas, ne mūsų likimas.
Pasodink medį, užaugink vaiką, pastatyk namą...
Nulaužk, užmušk, nugriauk!
Amžini klajokliai, amžini barbarai, amžini nebrendylos. Be namų, be artimųjų, vienkartiniai kaip plastmasinis puodelis, prezervatyvas, įklotas. Kaip tos šiukšlės, kurios paskui mus driekiasi. Kaip revoliucijos riteriai ir eiliniai, kaip gyvos pilietinio karo aukos. Kaip teroristai.
Apsiginklavę mobiliaisiais, mes siunčiame žinią į kosmosą. Vienas palikuonis kitam palikuoniui palydovinio ryšio pagalba: Nu ką tu, blia, man sakai?! Neknisk man, blia, proto!!!
Aš klausiu tavęs, mano broli palikuoni ir praeivi - kokio, blia, proto? Iš kurios vietos tu jį išsitraukei?
Aš irgi palikuonis ir moku palikuonių kalbą. Visas tavo protas, broli, telpa poroje balandžio kiaušinėlių.
Mes pasmerkti. Man gaila savęs ir savo palikuonių. Aš brendu gintarinio pajūrio smėliu per nuorūkas, butelius, kamštelius, maišelius, brendu pasigrožėti saulėlydžiu. Šiukšlėmis užverstais priemiesčiais einu pasitikti informacinės visuomenės. Šiukšlės po kojomis, šiukšlės horizonte, šiukšlės dūšioje.
Nesakyk man, kad tai niekai, palyginus su didžiosiomis problemomis. Viskas susieta šiame geriausiame iš pasaulių. Prisimink Prutkovą... Sprigtelk kumelę į nosį, ir ji mostels uodega. Prikakok į liftą, ir informacinė visuomenė praeis pro šalį.
Girdžiu, kaip šauki pasipiktinęs - aš ne! aš ne! į liftą niekada!
Žinoma, aš irgi ne. To jau būtų per daug. Bet kai ką sau leidžiam, ar ne?
Nuo to ir prasideda...
Mūrinis Feliksas