Nepripažinto pranašo odisėja tęsiasi


2005-01-15
Virginija SKUČAITĖ
Nepripažinto pranašo odisėja tęsiasi

Profesorius geopolitikas Kazys Pakštas nuo tarpukario Lietuvos laikų tebelaikomas savotišku Don Kichotu, nors dauguma jo įžvalgų išsipildė

Kitą savaitę Kauno dramos teatre kauniečiai vėl turės progą pamatyti Vilniaus valstybinio Mažojo teatro spektaklį “Madagaskaras” pagal M.Ivaškevičiaus pjesę-groteską, kuri susilaukė nevienareikšmių vertinimų. Ypač dėl vienos originaliausių Lietuvos ir mūsų išeivijos asmenybių - profesoriaus Kazio Pakšto šaržo.

Testamentą atsiuntė broliui

Vilniuje gyvenanti Kazio Pakšto brolio Jurgio dukra Ona Pakštaitė-Adomaitienė gerai prisimena savo įžymųjį dėdę, nes iki 13 metų jos šeima daug metų gyveno greta būsimo Lietuvos pranašo šeimos Kaune, Vaižganto gatvėje. “Tai buvo labai malonus žmogus, rasdavęs bendrą kalbą ir su vaikais, ir su suaugusiais, nekreipdamas dėmesio nei į jų pareigas, nei į turtą. Tuomet jis buvo vedęs mielą lietuvaitę Onutę, kurią labai mylėjo. Beje, aš gyvenime nepažinau antro tokio energingo, darbštaus, dosnaus giminei ir jį supusiems žmonėms bei Lietuvą mylinčio žmogaus, koks buvo Kazys Pakštas”, - tvirtino O.Adomaitienė.

Paskutinį kartą savo dėdę O.Pakštaitė matė prieš jam išvykstant į JAV - 1939 m. “Dėdė tuomet norėjo mane pasiimti kartu, nes neturėjo vaikų, tačiau lemiamą dieną aš, būdama keturiolikos, pasilikau su tėvais, nors prie dėdės buvau labai prisirišusi”, - pasakojo O.Adomaitienė. Ji prisiminė, kad vėliau K.Pakštas, prasidėjus karui, liko gyventi užsienyje ir atsiuntė broliui Jurgiui savo testamentą, nors iki pranašo mirties dar buvo likę daugybė metų.

Kunigu netapo

Visuose Žemės rutulio kampeliuose profesorius nenuilsdamas garsino Lietuvos vardą ir rūpinosi jos ateitimi, stulbindamas ir glumindamas tautiečius savo pranašystėmis bei siūlymu perkelti šalies sostinę į pajūrį arba turėti “atsarginę Lietuvą” Britų Hondūre (Centrinė Amerika).

K.Pakštas žinomas ne tik kaip šalies geografijos mokslo pradininkas. Jis, įgijęs puikų išsilavinimą, apkeliavęs vos ne visą pasaulį, išsiskyrė iš tautiečių itin plačiu akiračiu ir originaliu mąstymu. Jo įvairiapuse veikla domėjosi didžiųjų valstybių diplomatai ir karaliai, filosofai, menininkai ir kino žvaigždės.

Kazys Pakštas gimė XIX a. pabaigoje netoli Utenos, Alinaukos vienkiemyje, o vaikystė prabėgo Užpaliuose, į kuriuos persikraustė tėvai. Čia Kaziukas mokėsi slaptoje lietuviškoje ir valdiškoje rusiškoje pradžios mokykloje. Netrukus paauglys atvažiavo į Kauną ir pradėjo dirbti S.Banaičio spaustuvėje, kur ir nakvojo kartu su žiurkėmis, neuždirbdamas net kambario nuomai. Supratęs, kad iš tų pelų nebus grūdų, nutarė mokytis toliau - Rusijoje eksternu išlaikė gimnazijos egzaminus.

Devyniolikmetis Kazys įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Šiam žingsniui ryžtis, matyt, paskatino pažintis ir draugystė su A.Jakštu-Dambrausku, M.Reiniu, kitais Katalikų bažnyčios veikėjais. Galbūt turėjo įtakos ir tai, kad K.Pakšto tėvas buvo J.Tumo-Vaižganto krikštatėvis. Deja, Kazys kunigu netapo - 1913 m. per Velykas užvėrė seminarijos duris. Įdomu, kad taip pasielgė ir jo kurso draugai: būsimasis Lietuvos Prezidentas A.Stulginskis, Lietuvos kariuomenės vadas divizijos generolas S.Raštikis ir kiti klierikai, vėliau palikę gilius pėdsakus šalies istorijoje.

Žinodamas, kad nepradžiugins tėvo (motina jau buvo mirusi) tokiu savo sprendimu, paprašė sesers Konstancijos, gyvenusios Čikagoje, legendinės “šipkartės” ir išvyko į Ameriką.

Atsisakė kapitono žvaigždučių

Emigravusio jaunojo Pakšto buvo pilna visur: lietuviškuose renginiuose ir laikraščių redakcijose, universitetuose, kur jis studijavo politiką, diplomatiją, sociologiją ir, būdamas 24 metų, susipažino su savo būsimąja žmona Onute.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lietuviškoje emigracijoje įsižiebė viltis atkurti Lietuvos valstybę - 1914 m. Amerikoje buvo įsteigtas Tautos fondas, rinkęs lėšas Lietuvai atkurti. Fondui vadovauti buvo išrinktas K.Pakštas. Ilgainiui fondui jau priklausė apie 10 tūkst. narių, surinkta 6 mln. Lt Lietuvos valstybei atkurti. Po ketverių metų Amerikos lietuvių taryba su K.Pakštu priešakyje Šveicarijoje susitiko su Lietuvos delegacija, vadovaujama A.Voldemaro.

1919 metais K.Pakštas atvyko į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, garsiajame “Metropolyje”. Nenustygstantis ir labai išsilavinęs K.Pakštas po poros dienų aplankė Prezidentą A.Smetoną, o krašto apsaugos ministras A.Merkys pasiūlė K.Pakštui, mokėjusiam kelias kalbas, tapti ryšių karininku prie JAV, Anglijos ir Prancūzijos karinių misijų. “Davė tris žvaigždutes ir įsakė pasisiūdinti kapitono uniformą”, - vėliau prisimins K.Pakštas. Tais pačiais metais jis grąžino žvaigždutes ir išvyko į Fribūrą (Šveicarija) studijuoti geografiją. Ten susipažino su V.Mykolaičiu-Putinu, S.Šalkauskiu, kitais šviesuoliais. Amerikos kaubojus, kaip vėliau savo prisiminimuose K.Pakštą vadino jo bičiulis prof. J.Eretas, taip susidraugavo su “mistiku” S.Šalkauskiu, kad kurį laiką abu gyveno viename kambaryje. Maža to, K.Pakštas užsiaugino šalkauskišką barzdelę. Šiedu šviesuoliai tapo lietuviškojo “Romuvos sąjūdžio” ir žurnalo “Romuva” (pirmas numeris išėjo 1921 m. pavasarį Kaune) sumanytojais.

Gležno žiedelio ir vulkano sąjunga

Iš JAV studijuoti Fribūre atvyko ir K.Pakšto mylimoji Onutė, gabi muzikai ir kalboms studentė. 1922-1923 metai jiems buvo itin įsimintini - Onutė gavo pianino mokytojos diplomą, o Kazys tapo gamtos mokslų daktaru. Jaunųjų laimei ir meilei pavojų kėlė Onutės mama, kuri netrukus grįžusiai į Ameriką dukrai buvo numačiusi pasiturintį vaistininką, tačiau baikšti kaip stirna ir lyriška Onutė pasipriešino motinos planui - pabėgo su paskui ją atvažiavusiu mylimuoju Kaziu į Kanadą, kur juodu susituokė.

J.Eretas rašė, kad netrukus jaunavedžiai grįžo į JAV, kur Čikagoje K.Pakštas buvo užsitikrinęs “Draugo” redaktoriaus vietą, tačiau išsilavinusio geografo labiau reikėjo Vytauto Didžiojo universitetui, į kurį jis buvo pakviestas dirbti.

K.Pakštas priėmė siūlymą, tačiau prieš tai skersai ir išilgai išmaišė automobiliu JAV. Štai tuomet jaunoji žmonelė, keliavusi su juo tuos 15 tūkst. km, suprato, kaip sunku tokiam gležnam žiedeliui šalia tokio vulkano, koks buvo jos vyras.

Lietuvos geografijos tėvas (taip iki šiol vadinamas K.Pakštas) apvažinėjo visą šalį, pradėjo tyrinėti jos ežerus, daug dėmesio skyrė Baltijos jūros ir Klaipėdos uosto panaudojimui (“Ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti savais laivais”, - tvirtino K.Pakštas), išleido unikalią knygą “Baltijos jūra”, įkūrė Lietuvos geografų draugiją, rengė tarptautinius geografų kongresus, išugdė naują geografų kartą, vadovavo Ateitininkų federacijai. Netrukus jį pradėjo kviesti dėstyti įvairūs Europos universitetai.

Atsarginės Lietuvos paieškos

Griaudė ir bombardavo - būtent tokiu būdu jis aiškindavo savo idėjas, tapdamas nepageidaujamu patogios valstybės valdžiai ramybės ardytoju. 1928 m. jis paskelbė “Židinyje” Lietuvos ateities metmenis, kuriuos prof. J.Eretas pavadino valstybės kūrimo planu. Tuomet jis rašė: “Būtų neatsargu manyti, kad nepriklausomybę išlaikysime amžinai... Viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą... Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu”. Ši jo pranašystė išsipildė, nors anuomet į jo perspėjimus niekas nekreipė dėmesio.

Analizuodamas geopolitinius procesus Europoje, K.Pakštas matė didžiulį pavojų Lietuvai ir siūlė Smetonai išvežti visas vertybes (tarp jų - ir M.K.Čiurlionio tapybos darbus), archyvus ir apie 100 (kitur rašoma - 1000) talentingiausių studentų, kurie, pabaigę studijas užsienyje, po Lietuvos okupacijos galėtų grįžti į Lietuvą. Prezidentas A.Smetona tik mandagiai jį išklausė, o Ūkio banko direktorius Jonas Vailokaitis pasakė: “Jei žinočiau, kad tavo šiurpi pranašystė išsipildys, tau duočiau milijoną”. Milijono nedavė, tačiau pačiam teko bėgti nuo okupantų į JAV. Pats K.Pakštas vėliau paskaičiavo, kad 1939-1959 metais Lietuva dėl genocido neteko beveik 1,3 mln. žmonių. Šito išvengus, 1959 m. Lietuvoje būtų gyvenę apie 5,5 mln. žmonių.

Apie atsarginę Lietuvą, kurioje turėtų kurtis emigrantai lietuviai, K.Pakštas kalbėjo nuo 1924 metų. Jis net minėjo teritorijas (pavyzdžiui, Angolą), kuriose būtų galima izoliuotai nuo vietos gyventojų kurtis. Beje, ne K.Pakštas, o V.Pietaris iškėlė mintį apie antrąją Lietuvą Madagaskare.

Apkaltintas anisemitizmu

1939 m. jis pakviečiamas dirbti į JAV ir išvažiavo. Prasidėjus karui, į Lietuvą nebegrįžo, tačiau ir toliau rūpinosi jos likimu, važinėdamas po JAV ir ragindamas tautiečius palaikyti Tėvynę, atsidūrusią pavojuje bei informuodamas nelietuvius apie Europoje siaučiančių diktatorių pavojingumą JAV bei Kanadai. Įdomu, kad šioms jo “rekolekcijoms” po šalį jau pritarė Lietuvos Vyriausybė ir pati paprašė tai daryti.

Gyvendamas JAV, įsteigė Amerikos lietuvių tarybos (ALT-as) informacijos biurą, Lietuvių kultūros institutą, kuriame buvo atsakingas už geografiją ir tarptautinius santykius.

Bendrajame Amerikos lietuvių šalpos fonde (BALF) dirbo neilgai, nes K.Pakšto veikla (aiškino apie sovietų nusikaltimus Lietuvoje, apie kai kurių žydų vaidmenį, atnešant “Stalino saulę” į Tėvynę) kai kam nepatiko. Tad JAV laikraščiuose buvo rašoma, kad K.Pakštas veda “pronacinę ir antisemitinę propagandą”. Tad profesorius imasi kitos veiklos - rašo “Lietuvos istorinę geografiją”, atstovauja Lietuvai Tarptautiniame geografų kongrese.  

Dausuva - 10-čiai tūkstančių lietuvių  

Po karo (K.Pakšto pranašystė išsipildė - Lietuva buvo okupuota) vėl susirūpino lietuvių emigracijos likimu. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje jis rašė, kad jo svajonė - antrąją Lietuvą įkurti labai toli nuo Rusijos, kuri naikino ir naikins mažas tautas (ir ši įžvalga pasitvirtino). Keliaudamas po Centrinę Ameriką, surado vietą lietuviams kurtis - Britų Hondūrą ir pavadino ją Dausuva. Ten, K.Pakšto manymu, galėjo apsigyventi apie 10 tūkst. lietuvių emigrantų, kurie kurtų savo ūkį, puoselėtų kultūrą ir, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžtų į Tėvynę. Beje, minėtoje teritorijoje jau gyveno vokiečių kolonija.

Ši K.Pakšto idėja sulaukė realaus JAV lietuvių pritarimo, ją palaikė anuomet užsienyje gyvenęs buvęs Lietuvos Prezidentas K.Grinius. Tuo pat metu Tarybų Lietuvoje K.Pakštas buvo pavadintas britų agentu, verbuojančiu lietuvius į Hondūrą. Šiandien profesoriaus idėja suvienyti lietuvius emigrantus vienoje teritorijoje, įgavusi kitą formą, gyva Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje, žurnale “Pasaulio lietuvis” ir kt.  

Nelemtas Ingridos Bergman dėmesys  

Kita globalinė K.Pakšto idėja - Baltijos ir Skandinavijos šalių konfederacija. Ši jo idėja, išspausdinta leidinėlyje “Baltoskandijos konfederacija”, diplomatiniuose sluoksniuose anuomet tapo bestseleriu. Už šios idėjos projektą K.Pakštas buvo apdovanotas garbingu Švedijoje medaliu ir pakviestas į šalies karaliaus rūmus (K.Pakštas vėliau prisimins, kad Švedijos karalius tose vaišėse su medkirčio apetitu kirto silkę). Beje, šis vizitas į Švediją ir apdovanojimas apkartino nesaldų tapusį šeimyninį K.Pakšto gyvenimą. Mat garsioji švedų aktorė Ingrida Bergman, filmuodamasi tuo metu Holivude, panoro susipažinti su jos šalies karaliaus apdovanotu profesoriumi. Laikraščiuose mirgėjo šio susitikimo nuotraukos, kurias profesoriaus žmona ketino atiduoti savo advokatui, kad šis pradėtų skyrybų bylą.

Dabartinėje Lietuvoje K.Pakšto Baltoskandijos idėja buvo realizuota Panevėžyje - įkurta Baltoskandijos akademija (vadovas dr. Silvestras Gaižiūnas), aktyviai bendradarbiaujanti ne vien su Baltijos ir Skandinavijos šalimis. Štai pernai rudenį Baltoskandijos akademija surengė akciją “K.Pakštas sujungia pasaulio lietuvius ir kontinentus”, kurios metu buvo aplankyti Stokholmas, Čikaga, Vašingtonas, kur dirba nenuilstantys Baltoskandijos šalių ryšių propaguotojai, gyveno nepripažintas Lietuvoje pranašas, įsikūrė jo giminės.  

Turėjo jautrią širdį  

Dar dirbdamas Kauno VDU, K.Pakštas buvo už Vakarų Europos valstybių suartėjimą, tai mes dar neseniai vadinome bendrais Europos namais. Šeštojo dešimtmečio pradžioje įkūrė Vidurio Europos (Lietuva, Lenkija, Latvija, Čekoslovakija, Vengrija, Jugoslavija) Krikščionių - demokratų sąjungą, kurios siekis - išsivaduoti iš bolševikų. Jis ragino kurstyti solidarumo židinius tarp Europos šalių, ieškoti laisvės draugų visame pasaulyje. “Nors negreit, bet geresni laikai ateis”, - daugiau nei prieš pusę amžiaus tvirtino K.Pakštas. Išsipildė ir ši jo pranašystė.

Šeštajame dešimtmetyje K.Pakšto sveikata pablogėjo. Nepaisant rimtų ligų, profesorius vis dar aktyvus ir, kaip įprasta, “pakštiškai” drąsus. Jis tvirtino, kad lietuvybei JAV daug didesnis pavojus nei Sibire, nes emigrantai, priešingai nei tremtiniai, pateko į praktiškojo materializmo šalį, kuri tobulai užmuša sielą. “Dabar įžengėme į bailiųjų karalystę... Visi nusigando Stalino ir Chruščiovo. Niekas nebedrįsta... nė stipresnės idėjos išreikšti. Visi lyg apglušę”, - kalbėjo 1960 metų rugsėjį Ateitininkų suvažiavime Čikagoje K.Pakštas, ragindamas būti drąsius.

Po šio suvažiavimo profesorius pajuto aštrų skausmą krūtinėje. Po keturių dienų, 1960 m. rugsėjo 11 d. ankstų rytą K.Pakštas mirė nuo širdies infarkto. Iškviestas gydytojas J.Meškauskas pasakė: “Širdies liga miršta tie, kurie turi jautrią širdį”. Būtent tokią širdį turėjo Kazys Pakštas - Tėvynėje nesuprastas pranašas.