Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nepramiegokim dangaus šviesumo
2003-08-30
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
Seniai seniai, greičiausiai panašiu metų laiku, akmens amžiaus žmonės irgi stebėjosi ryškiau nei įprasta spindinčiu šviesuliu. Raudonoji planeta Marsas, skriedamas savo orbita, arčiausiai žemės buvo prieš 60 tūkstančių metų. Antra tokia proga pasitaikys kiek greičiau - po 284 metų, tačiau mes priartėjusį Marsą, arba Žiezdrę, kaip šią planetą vadino senieji lietuviai, galime stebėti labiau apibrėžtą laiką - visą ateinančią savaitę.
Lankytojų bumas
Bene didžiausias sujudimas dėl priartėjusio Marso kilo šalyse po Pietų kryžiumi. Į Australiją, Sidnėjaus observatoriją, skubėjo daugelio šalių mokslininkai, astronomijos mylėtojai, visi, įpratę žiūrėti ne tik sau po kojomis. Lietuviams, atrodo, užtenka Etnokosmologijos muziejaus teleskopo. Prie jo, “atsimenančio” 64 tūkstančius objektų iki 900 kartų priartinančio žvaigždes, viena ekskursija (25 lankytojai) išbūna pusantros valandos. Tačiau prieš išvykdami paprasta akimi pažvelkite į dangų, įsitikinkite, kad tikrai giedra ir skambinkite į Etnokosmologijos muziejų: gali būti, kad prie teleskopo visos vietos jau bus užimtos.
Visus metus į Etnokosmologijos muziejų atvykstantys ekskursantai dažnai užsibūna iki pirmųjų gaidžių: praėjus dviem valandoms po saulėlydžio prie teleskopo renkasi pirmieji smalsuoliai. Kelis kartus per naktį atvykstantys gali pažvelgti į dangų ne tik plika akimi. Šiltos rugpjūčio naktys buvo palankios tokioms romantiškoms kelionėms. Per dešimtį giedrų rugpjūčio dienų Etnokosmologijos muziejų aplankė daugiau kaip tūkstantis lankytojų.
Paskatų mąstyti kyla ne tik ekspozicijoje
1990-aisiais įsteigtojo Etnokosmologijos muziejaus direktorius astrofizikas, filosofas ir publicistas Gunaras Kakaras sako, jog filosofinė muziejaus koncepcija - parodyti žmogaus ir kosmoso ryšį. 40 m aukščio kalvele aukštyn vingiuoja galerija, - paslaptingas pažinties keliukas. Juo galima eiti keliolika minučių, bet galima ir keletą valandų, stebintis senųjų, dangaus skliautą atkartojančių avilių forma, skaitant paslaptingus senųjų verpsčių ornamentus, tekstilės raštus ir atpažįstant juose baltiškąjį pasaulio modelį.
Muziejaus direktorius Gunaras Kakaras pasakoja apie ekspedicijas, iš kurių jiedu su žmona dailininke Marija negrįžta tuščiomis, po tokių kelionių turtėja ekspozicija. O kad kiekvienoje ekspedicijoje galima pasijusti ir detektyvu, ir psichologu, įtikina dr. Liberto Klimkos pasakojimas apie tai, kaip Žagarėje pasikinkęs arklį su vežimaičiu jis rinko eksponatus.
“Apmaudu, kai ekskursantai neturi ko paklausti”, - tikina dr. Gunaras Kakaras. Tačiau pats nuveja nesmagias mintis ir pasakoja, kaip po ekskursijos viena mokytoja padrąsino savo auklėtinius: “Na, vaikai, rodykite savo išmintį, klauskite”. “Galiu įsivaizduoti, kad jos pamokose vaikai mokomi labai svarbaus dalyko, - mąstyti”, - sako mokslininkas.
Klausimų, ir paskatų mąstyti kyla ne tik ekspozicijoje. Nė kiek ne mažiau jų žiūrint į šiuolaikine technika nufilmuotą ir modernia aparatūra atkuriamą paslaptingą, fantastiškų spalvų ir įspūdingų formų kupiną dangų.
Skulptūriška statinio kompozicija
Nėra dienos, kad prie Etnokosmologijos muziejaus nestovėtų keletas didžiųjų autobusų. Dažnai jį lanko užsieniečiai, kuriuos traukia analogo neturinti emocinius, etninius, dvasinius, pažintinius, pragmatinius, ontologinius žmogaus ir kosmoso ryšius bandanti atspindėti ekspozicija.
Muziejaus vadovas Gunaras Kakaras ir mokslinių darbų vadovas dr. Libertas Klimka neslepia džiaugsmo, kad PHARE lėšos padėjo iš sąstingio išjudinti muziejaus rekonstrukciją. Architekto, Nacionalinės premijos laureato Ričardo Krištopavičiaus, jo kolegos Andriaus Gudaičio ir skulptoriaus Algirdo Kuzmos parengtas Etnokosmologijos muziejaus rekonstrukcijos projektas buvo pripažintas įdomiausiu ir laimėjo konkursą. Tad muziejus ateity turėtų būti patogesnis lankytojams, jame atsirastų daugiau erdvės eksponatams.
“Pakistų ir jo forma - 50 m aukščio kupolas, į kurį kylama liftu, būtų perrengtas modernesniu rūbu, - sako Ričardas Krištopavičius, - visuma būtų panaši į skulptūrinę kompoziciją, gal kokį nežemišką kūną, ties kuriuo norėtųsi stabtelėti žvilgsniu, - o gal jis pakils ir nuskris. Labiau prisirišusiems prie žemės po rekonstrukcijos pasikeitusi apžvalgos aikštelė padės pamatyti, kokios gražios ir įspūdingos čia vietos. Labai svarbu, kad architektūra nebūtų svetimkūnė, neardytų visumos”.
Ši nuostata svarbi dar ir todėl, kad visuomenė vertina mokslo ir etninę kultūros jungtį, įvairių lygių edukacines programas.
