Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nebesvarbu, kad vakar šalo
2006-05-20
Rūta KANOPKAITĖ
75-ąjį gyvenimo ir 50-ąjį scenos pavasarį aktorius Antanas Žekas pasitinka nauja savo eilėraščių knyga “Vėlyvos alyvos”
Artistas ir rašytojas viename asmenyje - mūsų teatruose nedažnas reiškinys. Kauno dramos teatro aktorius plius dramaturgas, poetas, satyrikas, memuaristas Antanas Žekas yra Rašytojų sąjungos narys. “Literatūra mane žavi kūrybos autonomiškumu - esi pats sau šeimininkas. Jeigu šiandien tektų rinktis gyvenimo kelią, gal pirmenybę atiduočiau plunksnai, o ne scenai”, - prasitaria septyniasdešimt penktąjį gimtadienį ką tik atšventęs teatralas, keturių knygų autorius.
Scenos šviesa ir šešėliai
“Mano kelias į teatrą nebuvo visai tiesus. 1950 metais baigęs Kaune “Aušros” gimnaziją, vieną savaitę išbuvau Medicinos fakulteto studentu. Ištempiau iki pirmo užsiėmimo prozektoriume... Paskui pamačiau laikraštyje skelbimą apie studiją prie Vilniaus akademinio dramos teatro ir atsidūriau sostinėje... Iš namų įdavė maišelį miltų, dar šio to valgomo, o su pinigais ir tėvams buvo striuka. Kad būtų pigiau, su draugu išsinuomojome dvigulę lovą pas tokią lenkę Žvėryne. Vis vien šeimininkei įsiskolinome. Išgelbėjo mūsų kurso vadovė, garsi artistė Galina Jackevičiūtė - sumokėjo ir pasakė: “Kai būsi liaudies artistas, atiduosi”.
Nors liaudies artistu ir netapo, Kauno dramos teatro scenoje Antanas Žekas vaidina jau kone penkis dešimtmečius - nuo 1959-ųjų. Per tą laiką už aktoriaus nugaros išsirikiavo daugiau nei šimtas dvidešimt personažų, suvaidintų dramose, komedijose, lietuviškosios ir užsienio klasikos veikaluose. Anupras Kazio Borutos “Baltaragio malūne”, botagu pliaukšintis pernokęs jaunikaitis Antanas Antano Vilkutaičio-Keturakio komedijoje “Amerika pirtyje”, apdulkėjusį fikusą nuolat tręšiantis ir laistantis niūrusis Leščius iš Gorkio “Paskutiniųjų”, senbernis Marcelinas Šeškas juokingai išskėstais pirštais, jaunikis Ževakinas Gogolio “Vedybose”, melioratorius Dundzilas Kazio Sajos “Šventežeryje” - vieni ryškiausių A.Žeko sukurtų sceninių paveikslų.
“Jeigu bent vieną artisto vaidmenį žmonės įsidėmi ilgam, tai jau yra labai gerai.
O juk dažnai būna ir taip: žmonės sako - tokia girdėta to aktoriaus pavardė, veidas matytas, bet primink, kur ir ką jis vaidino... Mūsų menas sužiba prožektorių šviesoj ir ištirpsta sutemose. Lieka tik įspūdis, kuris neilgaamžis.
Užrašyti prisiminimai kiekvieno žiūrovo ar kritiko atmintyje labai skirtingi ir spektakliui gyvybės nesugrąžins... Esu užbaigęs naują knygą, kurią pavadinau “Prietemos paukščiai”. Į ją sudėjau dvi dramas ir eseistines noveles apie jau išskridusius talentingus scenos bendražygius - Antaną Barčą, Vytautą Eidukaitį, Petrą Kubertavičių, Algimantą Voščiką, Mamertą Karklelį...”
Žmogus nuo žemės
Artistas prisipažįsta, kad jam buvę labai smagu vaidinti Marceliną Šešką. Sodrus artisto vaidmuo iš M.Karklelio režisuotos Balio Sruogos komedijos “Dobilėlis penkialapis” virto tiesiog bendriniu komišku personažu.
“Spektaklis ėjo ilgai, mus, jo personažus senbernius, kviesdavo vaidinti fragmentus visokiose šventėse. Apskritai man daug prisiėjo vaidinti lietuviškuose veikaluose. Trys iš jų mušė lankomumo ir ilgaamžiškumo rekordus - “Šventežeris”, “Dobilėlis penkialapis”, iki šiol rodoma 1974 metais Valdo Lencevičiaus režisuota “Amerika pirtyje”. Liaudiškus personažus vaidinti sekėsi, nes aš esu žmogus nuo žemės, nesvarbu, kad Kauno “Aušros” gimnaziją baigiau. Gimęs prie Šėtos, Kirdeikių kaime.”
“Komiškų vaidmenų mano daliai teko nemažai. Aš juk charakterinis aktorius. Anksčiau tas skirstymas pagal išorinius duomenis buvo labai griežtas... Neslėpsiu, norėdavosi kartais didesnių gelmių... Todėl ypač man brangus Leščius Jono Vaitkaus pastatytuose “Paskutiniuosiuose”. Suskaičiavau, kad vaidinau net trisdešimt penkių režisierių spektakliuose. Labai malonu buvo dirbti su jau amžinatilsį Valdu Lencevičium, Valiumi Terteliu, stačiusiu “Vedybas”. Tačiau nebuvau nė vieno režisieriaus artimas favoritas...” - verčia praeities puslapius artistas.
Antanas Žekas net nusipurto prisiminęs, kai 1974 metais jam, tuometiniam Kauno dramos teatro profsąjungos pirmininkui, teko itin nemalonus vadovybės įpareigojimas - pranešti režisieriui Jonui Jurašui, kad jis teatre daugiau nepageidaujamas.
“Kai po keliolikos metų susitikome jam atvykus į Kauną statyti “Smėlio klavyrų”, vyriškai pasikalbėjome ir paspaudėme vienas kitam rankas. Man po to širdis atlėgo.
Tas dirbtinis Jurašo pjudymas buvo tiesiog farsas. Pamenu, specialiame kolektyvo susirinkime dabar jau amžinatilsį, o tuomet garbaus amžiaus artistė Antanina Vainiūnaitė užsipuolė Joną Jurašą net už tai, kad jis teatro jubiliejaus šventėje vilkėjęs... mėlynus marškinius”.
Vienodų spektaklių nebūna
“Šiandien vaidinu jau tik dviejuose pastatymuose - Antaną iš “Amerika pirtyje” ir Ževakiną “Vedybose”. Kadangi netikėtai mirė kolega Vytautas Grigolis, irgi vaidinęs vieną iš jaunikių, kol kas šis spektaklis įšaldytas. Liko tik “Amerika pirtyje”, - kiek minoriškai reziumuoja artistas.
Nors nuo pirmosios premjeros prabėgo jau kone penki dešimtmečiai, ir dabar prieš eidamas į sceną Antanas Žekas persižegnoja, o iš vakaro pasikartoja tekstą.... Net ir trisdešimt metų vaidinamas spektaklis jam neatsibosta, nevirsta rutinos pakinktais. Kodėl?
“Nes kiekvieną kartą jis gali būti šiek tiek kitoks, blykstelėti nauja spalva. Tuo teatras pranašesnis už kiną - ten jau kaip suvaidinai, taip ir liko juostoje, taškas.
Vis dėlto dabar galvoju, kad geriausia kūrybinė profesija - rašytojo ar kompozitoriaus. Menininko, kuriančio savarankiškai, be tarpininkų. Kas šiandien yra artistas? Instrumentas. Molis režisieriaus rankose. Tavim groja ne tavo melodiją”, - svarsto penkiasdešimt metų atidavęs scenai artistas.
“Savo sceninę karjerą jaunystėje pradėjau senukais, o paskui pasipylė berneliai - Antanas, Šeškas, Ževakinas”, - šmaikštauja Antanas Žekas. Jis prisimena, kad jį, dar Konservatorijos studentą, pakvietė I laidos diplominiame spektaklyje - Vienuolio “Prieblandoje” suvaidinti Gašką. Tuoj po studijų vaidino Žiogą Kazio Binkio “Atžalyne”, Tėvą Rudolfo Blaumanio “Indranuose”.
Gavęs diplomą, artistas porą metų dirbo Marijampolės (tada - Kapsuko) dramos teatre. “Aš buvau “turtingas” viengungis - vienintelis iš artistų į gautą Kapsuke butą atsivežiau kušetę su prie jos primontuota knygų lentyna ir indų spintele. Neatsigindavau svečių: kolegos sakydavo - renkamės vakaroti pas Žeką, jis turi baldų”.
Rašyti pradėjo anksti
Būdamas gimnazistu, sako Antanas Žekas, per literatūros rašomąjį visada rinkdavosi laisvą temą: “Parašydavau eilėraštį, įteikdavau mokytojai ir droždavau į Miesto sodą pasivaikščioti”. 1945-1950 metų Kaunas “Aušros” gimnazistui įsiminė Laisvės alėjoje visu garsu griaudėjančiais garsiakalbiais. Jie nuo ryto iki vakaro transliuodavo Vilniaus ir Maskvos radijo programas. Prie “Pieno centro” jau pasirodė pirmieji mieste pokario ledai - sušaldytų saldintų išrūgų plytelė ant pagaliuko. Prie ledų kaipmat nusitęsdavo pirkėjų eilės. Į Nemuno saloje buvusį pliažą už 5 kapeikas valtimis keldavo įdegę uosto dėdės. Vietoj keleivinių autobusų po miestą kursavo atviri sunkvežimiai su laipteliais ir suolais...
Bute Laisvės alėjoje, už kurio sienos - Dramos teatras, Antanas Žekas gyvena su žmona Elena, Lėlių teatro aktore, dukra Kristina ir anūku Kristijonu. Vaikai nepasirinko meniškų specialybių. Sūnus Marius baigė agronomijos mokslus, dukra - Kauno technologijos universitetą.
Antanas Žekas sako, kad jo namuose tylu kaip kaime, nes visi langai - į kiemo pusę. Palinkus prie rankraščio, niekas neblaško. Penkios aktoriaus pjesės pastatytos Kauno lėlių, dvi - Dramos, viena - Radijo teatruose.
2001 metais išėjo įdomi jo prisiminimų knyga “Kelionė aplink teatrą”, kurią memuaristikos mylėtojai prarijo kaip saldainiuką. “Kai teatre mažėja darbo ir žmonių, su kuriais sieja bendri prisiminimai, visada pasidžiaugiu, kad mano gyvenime yra ir kitas uostas. Tai Rašytojų sąjunga ir literatūrinis darbas”, - merkdamas gimtadienio alyvų puokštę sako artistas.
