Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Mirusieji skverbiasi į gyvųjų gyvenimą
2003-08-22
Julius LENČIAUSKAS
Seni žmonės mėgsta pafilosofuoti: ką čia užgyvensi - porą metrų žemės kapinėse, ir viskas. Pasirodo, kad klystama, nes pagal iš esmės dar nuo tarybinių laikų Lietuvoje galiojančias kapinių normas kapavietei galima atsirėžti daugiau kvadratinių metrų. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų buvo inventorizuotos Romainių kapinės, tada kiekvienam kapui vidutiniškai teko po 15 kvadratinių metrų. Tačiau dabar apie didmiesčius sparčiai plintančioms kapinėms ima stigti žemės.
Keistina tvarka
Kapinių plėtra labai aktuali ir Kaunui. Trūkstant vietos, palyginti neseniai netoli Karmėlavos atrėžta 40 hektarų gražaus miško, kurį teko iškirsti. Viena vertus, aplankyti artimųjų kauniečiams tenka gana toli važinėti, o specialus mikroautobusas pensininkams atrodo gana brangus. Antra, plotas buvo užlaidotas gerokai anksčiau, negu tikėtasi. Vietos stokoja ne tik Kauno kapinės.
Ilgus metus šią problemą nagrinėjantis, bet vis valdininkams neįrodantis jos svarbos, inžinierius architektas dr. Eugenijus Čigriejus turi savo tvirtą nuomonę: pasenusią tvarką reikia keisti. Viena iš išeičių - kremavimo kaip laidojimo būdo įtvirtinimas. Dabar Lietuvoje nėra nė vieno (išskyrus seniai reikalavimų neatitinkantį, labai seną Medicinos akademijoje) krematoriumo. Jau prieš trejetą metų Kauno technologijos universitete parengti kapinių teritorijų planavimo ir tvarkymo reglamentai, tačiau valdininkai, o konkrečiai - Aplinkos ministerija, į juos atkakliai moja ranka.
Kaune dar 2001 metais buvo sukurta valdininkų komisija, turinti tvarkyti kapinių parinkimo, vietos skyrimo ir kitus klausimus. Tačiau, pono E.Čigriejaus nuomone, komisija savo vaidmens neatlieka, posėdžiauja retai ir formaliai.
Padėtį švelnintų krematoriumai
Vis daugiau žmonių pareiškia valią, kad po mirties būtų sudeginti. Todėl nelaimės ištikti velionio artimieji blaškosi po Latviją, Baltarusiją. Šios paslaugos ten kainuoja daugiau kaip 5 tūkstančius litų.
Dr. E.Čigriejus, remdamasis Vokietijos, Čekijos, kitų Europos valstybių patirtimi, tvirtina, kad apie 10 procentų mirusiųjų būtų kremuojama ir pas mus. Lietuvoje per metus susidarytų 4100 tokių atvejų. Specialistas sako, kad viena krematoriumo krosnis per valandą sudegina vienerius palaikus. Per metus - apie 2400.
Vadinasi, vienos krosnies Lietuvoje jau būtų net mažai. Anglijoje ir kitose civilizuotose valstybėse kremuojama 30-40 procentų palaikų. Geografiniu požiūriu racionaliausia tokią liūdną įstaigą įrengti Kauno rajone. Ne kartą jau buvo renkamos vietos, bet toliau emocijų nueita nebuvo. Aišku, kad tokie objektai nebus statomi daugelyje miestų, nes viena krosnis kainuoja 1,2-1,5 milijono litų, o komplekse reikėtų dviejų tokių įrenginių, kurie veiktų 20 metų.
Krematoriumų rengimo priešininkai atkakliai tvirtina, kad nebus poreikio, ir šias įstaigas būtinai sieja į vieną kompleksą su kapinėmis. Pasaulyje daugybė pavyzdžių, kai krematoriumai veikia gana tolokai nuo kapinių. Jei urnos su palaikais nebūtų laidojamos ar saugojamos netoli deginimo vietos, tai palengvintų krematoriumo parinkimo vietą.
Pasenusios normos
Specialistai tvirtina, kad iki šiol galiojančios kapinių projektavimo taisyklės bei sanitarinės normos atsilikusios nuo gyvenimo. Pavyzdžiui, E.Čigriejaus nuomone, kapinėms nereikia 300 metrų sanitarinės apsaugos zonos. Nereali (per didelė) ir 100 metrų zona nuo laidojimo biurų. O po 25 metų uždarytoms kapinėms 100 metrų zona taip pat nėra būtina.
“Kremacijos produktas - pelenai urnose - yra visai nekenksmingi, todėl taip pat nelogiška pagal dabartines normas jų saugojimui reikalauti 100 metrų sanitarinės apsaugos zonos”, - sako E.Čigriejus.
Nejaugi ir šioje srityje reikės, kaip jau įprasta, laukti Europos Sąjungos nurodymų?
