Mes ir mūsų laikų muzika


2003-05-24
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
Mes ir mūsų laikų muzika

Šalyje rengiamų didžiųjų festivalių programose skamba vis daugiau Lietuvos kompozitorių kūrinių 

Vilniaus muzikos festivalį pradės naujas kauniečio kompozitoriaus Vidmanto Bartulio kūrinys “Jobas”. Net keturiolika lietuvių autorių šiemet pristatysiantis VIII Pažaislio muzikos festivalis pirmą kartą taip solidžiai reprezentuos mūsų šalies kompozitorius.  

Premjeros ir sklaida  

Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai nuo pat savo veiklos pradžios užsibrėžė tikslą klausytojams pristatyti bent vieną premjerinį kauniečio kompozitoriaus kūrinį. Tikėtina, kad bėgant laikui šį sumanymą įvertino kūrėjai, pastebintys festivalio kryptingumą, pastangas išlaikyti meninį programos lygį. Be to, muzikologų teigimu, lietuviška šiuolaikinė muzika įdomi, tad verta pasirūpinti ne tik amžinosios klasikos, bet ir dabarties autorių kūrybos sklaida.

Žinoma, specialistai nevengia ir skeptiškiau vertinti nesibaigiančius festivalių maratonus. Tačiau kol politikai vien tik deklaruoja savo kultūrines programas nepasiūlydami konkrečių permainų, būtent festivaliai įgalina išgirsti daug naujų kūrinių. Pagyvindami kultūrinį gyvenimą, jie, buitiškai šnekant, padeda kompozitoriams užsidirbti duonai. “Gaidos”, “Jaunos muzikos”, “Marių klavyrų”, taip pat kauniečių puoselėjamo festivalio “Iš arti” programose visada skamba naujoji lietuvių autorių muzika, juose dažnos premjeros.

Mintis apie lietuvių kompozitorių kūrybos aktyvėjimą ir aktyvinimą ateina į galvą vartant ir Pasaulio lietuvių dainų šventės “Mes” programą, ir prisimenant ne tokius didžiulius renginius, pavyzdžiui, jau dešimtus metus šiemet Kaune surengtą chorų sueigą “Susitikime dainoj”.

Jauni vardai seniausiame renginyje 

 

Ne išimtis ir šį savaitgalį Druskininkuose vykstančios Jaunimo kamerinės muzikos dienos. Tai, beje, ilgiausiai gyvuojantis šiuolaikinės muzikos festivalis, skiriamas jaunųjų kompozitorių kūrybai ir skatinantis naujų, specialiai festivaliui parašytų kūrinių atlikimą, pasitelkiant geriausius Lietuvos atlikėjus. Bičiuliška renginio atmosfera ne tik palanki jaunųjų kūrėjų, muzikantų ir klausytojų bendravimui, bet yra ir labai naudinga kultūriniam klimatui. Juolab kad muzika visada yra arčiausiai žmogaus: nei literatūra, nei dailė ar teatras taip aktyviai nelydi žmogaus. Muziką girdime ne tik pramogaudami, specialiai tam nusiteikę, bet ir dirbdami kasdienius darbus, keliaudami. Net ir triukšmingoje miesto gatvėje gali išvysti praeivį su ausinėmis ir “personaliniu” muzikos fonu atsiribojusį nuo aplinkos šurmulio.  

Pasiūlos pavojai  

Profesionalių Lietuvos kompozitorių gretose per 160 narių. Muzikinį šalies gyvenimą nušviečia specialus leidinys “Muzikos barai”, muzikai ir muzikams skirtų publikacijų, recenzijų, apžvalgų ir anotacijų galima rasti kultūriniuose leidiniuose “7 meno dienos”, “Kultūros barai”, “Literatūroje ir mene”. Tačiau muzikos reikia klausyti, o ne kalbėti apie ją. Kai žodį apie muziką dar ir palydi muzika, jos pristatymas, suprantama, veiksmingesnis negu vien tik skaitant tekstą.

Gaila, kad švietėjiškoms ir prusinančioms programoms mūsų laikas ne itin palankus. Tad juo labiau reikia džiaugtis, kad donkichotiškų riterių, besikaunančių dėl savosios Dulsinėjos, jos didenybės Muzikos, dar yra. Pamenate, kaip patraukliai apie ją TV laidose kalba solistas Vytautas Juozapaitis? O radijo laidos “Modus” vedėjai kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Mindaugas Urbaitis gyvoje pokalbių laidoje pristatydami dabarties muzikos pasaulio tikrovę, nevengia atskleisti ir ezoterišką, ir šiurkščiąją muzikos pasaulio realybę.

“Modus” itin dėmesinga lietuviškajai muzikai, laidose išsamiai nagrinėta daugelio kompozitorių kūryba, tačiau dar platesnio kultūrinio rezonanso galima laukti iš “Modus” ciklo “Ar buvo avangardo revoliucija Lietuvoje?”.

Pasak laidos vedėjų, pirmasis avangardo revoliucijos etapas, kai lietuvių kompozitoriai vadovavosi iš sovietinės patetikos ir retorikos, ieškojo harmonijos ir melodikos naujovių, prasidėjo 1963 m. Vadinasi, bus kalbama apie laikus, kurie jauniesiems klausytojams jau tolima praeitis. Ar pasieks laidos vedėjai jų ausis, sunku pasakyti. Šiandieninė muzika, ypač dažniausiai skambanti, serga sunkiai bepagydoma banalumo liga. Liūdniausia, kad jos sklaidoje dalyvauja ne tik muzikos, bet ir tekstų kūrėjai, atlikėjai, taip pat šios produkcijos gausūs vartotojai.

Todėl nepeikime festivalinės Lietuvos kultūros politikos, nes kol kas jokios kitos nėra. Geriau pagalvokime, ką veiktume be jo tris vasaros mėnesius Kaune? Klausytumėme, ką dainuoja “Bavarijos” berniukai, kai “mieste dingo elektra”?