Meistras nenori praturtėti


2006-03-25
Daiva VALEVIČIENĖ
Meistras nenori praturtėti

Sodyba netoli Druskininkų virsta dar vienu originaliu muziejumi po atviru dangumi

Miške netoli Druskininkų apsigyveno mediniai žmonės ir milžinai. Netikėtai čia užsukusiam prašalaičiui sunku atplėšti akis nuo išraiškingų drožinių. Labiau skaičiuoti, nei gėrėtis linkęs pilietis suvokia, kokius turtus meistras galėjo uždirbti, jei visa tai būtų ne čia, o prabangiose sodybose prie tvoromis aptvertų ežerų. Tačiau liaudies meistras Antanas Česnulis su žmona Onute pragyvenimui užsidirba įkūrę rastinių namų statybos įmonę. O jų sodybos kiemas pamažu virsta medžio skulptūrų parku.

Svajojo būti skulptorius

Tokį parką kuriantis vyriškis siekia įprasminti savo gyvenimą ir pasaulėžiūrą, todėl išraiškingų medinukų neparduoda. Suranda, jo manymu, tinkamiausią vietą lauke arba įkurdina malūne, kurį pasistatė savo penkiasdešimtmečiui. Jį šventė prieš aštuonerius metus. Nuo jaunystės įvairia technika besižavintis žmogus malūną įrengė taip, kad jis pats gamintų elektrą ekspozicijos apšvietimui.

“Dažnai važinėdavau į plenerus, todėl mano skulptūrų galima pamatyti visoje Lietuvoje. Kelios stovi “Raganų kalne” Juodkrantėje, Vilniuje - Santariškėse, ypač daug - Dzūkijoje. Tačiau vis labiau norėjau kurti neskubėdamas, o paskui nesinervinti dėl to, kas tiems kūriniams atsitiks. Laisva kūryba, kai nėra užsakovo, taip pat yra smagesnė”, - pasakoja A.Česnulis, paklaustas, kodėl vis daugiau medžio skulptūrų papuošia ne kurią nors kitą vietą, o jo paties kiemą.

Antanas Česnulis kadaise svajojo tapti skulptoriumi. Trejus metus mokėsi Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriuje. Aktyvią kūrybinę veiklą sako pradėjęs prieš trisdešimt dvejus metus. Kitų pastebėtas tapo 1977-aisiais, kuriant ąžuolo skulptūrų ansamblius Lietuvos nacionaliniame parke.

Nuo tol kūrybinėse medžio drožėjų stovyklose jis dalyvavo beveik kasmet. Gausybė plenerų, parodų, darbas Vokietijoje, Vengrijoje, po mūsų šalį pasklido jo sukurti koplytstulpiai ir kryžiai.

“Rūpintojėlių esu sukūręs daug. Pastebėjau, kad jie keičiasi drauge su autoriumi. Keitiesi pats ir rūpintojėlį išdroži visai kitokį. Taip kilo idėja šitos akmenų sienos nišose parodyti visų Lietuvos meistrų darbus. Kiekvieno braižas čia puikiausiai atsiskleidžia”, - rodo kolegų kūrinius A.Česnulis.

Padeda milžinas

Prie kiekvieno rūpintojėlio yra užrašas su jo autoriaus vardu. Kitos tokios ekspozicijos niekur nerastume. Kaip ir originalios, gal penkiasdešimties metrų ilgio, per kiemą vinguriuojančios akmenų sienos.

“Žmonės dažnai klausia, kas man tokią padėjo pastatyti. Atsakau - žmona, o tuomet visi susidomi, gal šiose apylinkėse dar viena tokia moteris yra”, - juokiasi meistras. Dabar jis į tą patį klausimą atakinėja kitaip - rodo į keliuko gale įsitaisiusį milžiną su 200 kilogramų sveriančia skrybėle iš betono.

Naujasodės kaime A.Česnulis su šeima pradėjo kurtis daugiau nei prieš du dešimtmečius. Dabar ten gyvena trise, su žmona ir pagranduku septintoku sūnumi. Du vyresnieji vaikai jau baigė studijas - dukra architektūros, o sūnus informatikos.

Asmeninė galerija

Kad nesijaustų vieniši tarp miškų žiemą, kai nebėra turistų, sodybos erdvę apgyvendino. Į šalia tekančią Ratnyčėlę įbrido šventas Kristoforas, keliuku tris inkilus neša pavasarį simbolizuojanti skulptūra, o slėnyje spektaklio pradžios laukia iš medžio išdrožti žiūrovai. Kol kas jie gali žiūrėti tik į “Marčios” personažus, tačiau iš entuziastingo meistro pasakojimo gali suprasti, kad pasirinkimas būsiąs kur kas didesnis.

A.Česnulio kūryba vertinama jau labai seniai: 1982-1987 m. - bronzos, aukso ir sidabro medaliais Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. 1986 m. tautodailininkas gavo Valstybinę premiją, 1998 m. - Kultūros ministerijos P.Galaunės premiją. Pernai jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

Dabar jo darbų ekspozicija įkurdinta net keturiuose malūno aukštuose. Medines skulptūras galima net paglostyti, o į monumentalius meistro darbus pasižiūrėti ant sienų iškabintose fotografijose.