Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Margas ”Scanoramos kraitis
2005-11-26
Trečią kartą Kauną pasiekiantis Skandinavijos šalių kino festivalis “Scanorama” paliudijo, kad laikinojoje sostinėje yra daug žmonių, kurie pasiilgo nebanalaus ir prasmingo kino
Apypilnė “Romuvos” salė vakariniuose seansuose - puikiausias įrodymas, jog tarp nordiško charakterio ir lietuviško mentaliteto esminių prieštaravimų nepastebėta.
Klasikos pamokos
Intensyvi ir labai informatyvi “Scanoramos” programa šiemet bandė surasti protingas proporcijas tarp klasikos ir šiuolaikinio kino. Ciklas “Scanoramos klasika” supažindino su anksčiau sukurtais ir Lietuvos žiūrovams nematytais kūriniais. Reikšmingiausias šios kolekcijos filmas, be abejonės, buvo Ingmaro Bergmano “Scenos iš vedybinio gyvenimo”. Akivaizdžiai autobiografiniame filme didysis švedų kino patriarchas sugebėjo asmeninę šeimyninę patirtį (I.Bergmanas buvo vedęs penkis kartus) paversti apibendrinančia problemų panorama, kurios fragmentus neišvengiamai patiria kiekvienas didesnį vedybinį “stažą” turintis žmogus. Gaila tik, kad svetima patirtis dar nieko nesustabdė nuo klaidingo žingsnio. Užtai pamąstyti kartu su aktoriais Liv Ulman ir Erlandu Juzefsonu apie dažnai kartojamus sutuoktinių tarpusavio santykių scenarijus visai ne pro šalį.
Kiti “Scanoramos klasikos” filmai nebuvo tokie seni (“Scenas iš vedybinio gyvenimo” I.Bergmanas filmavo savo vedybinės krizės metu 1973-aisiais) ir suteikė galimybę patyrinėti šiuolaikinio kino kūrėjų ištakas. Pavyzdžiui, suomių režisieriaus Mačio Ijaso “Lėlėje ir jos meilužyje” akivaizdi jau seniai gyvu klasiku paskelbto Akio Kaurismiakio stilistikos įtaka. O prie šio ciklo prisišliejusios “Vestuvių ir laidotuvių muzikos” (režisierė Uni Straumė) tragiški herojės išgyvenimai netikėtai finale nuskamba džiaugsmingomis gaidomis ir net chaotiško vitališkumo siautuliu. Ir tai suprantama, juk muziką filmui kūrė “Balkanų genijumi” dažnai vadinamas Goranas Bregovičius, skandinavišką charakterį nuspalvinęs savo “čigoniškais” ritmais.
“Dogmos’95" dešimtmetis
Prieš dešimt metų daug triukšmo kinematografiniame pasaulyje sukėlė danų režisierių Larso fon Triero ir Tomo Vinterbergo paskelbtas manifestas, pavadintas “Dogma’95". Jaunieji maištininkai, vadovaudamiesi principu “Čia ir dabar”, ragino kolegas atsisakyti tradicinių komercinio kino atributų ir rankine kamera filmuoti gyvenimą tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Pirmieji “dogmatikų” filmai “Šeimos šventė”, “Idiotai” ir “Mifunė” iš tikrųjų tapo svarbiais kino kūriniais, davusiais galingą impulsą visų šalių režisieriams, stokojantiems didelių pinigų, bet turintiems ką pasakyti.
Per dešimtmetį, prabėgusį nuo šio manifesto paskelbimo, patys naujosios koncepcijos autoriai pamiršo deklaruotus “skaistybės įžadus” (o gal niekuomet ir neketino jų rimtai laikytis?). Pirmąjį “Dogmos” filmą sukūręs Tomas Vinterbergas jau debiutavo Holivude didelio biudžeto projektu “Viskas apie meilę”, o dabar “Scanoramoje” pristato filmą “Brangioji Vendi”, kuriame teigiama, kad taisyklės kuriamos tam, kad galima būtų jas laužyti.
Ar vergams tikrai reikia laisvės?
Kontroversiškiausias ir labiausiai laukiamas “Scanoramos” filmas - tai paties Larso fon Triero sukurtas ir šiemet Kanuose parodytas “Manderlis”. Jis pratęsia daugelį kinomanų sužavėjusio “Dogvilio” tematiką ir tą pačią teatrališkos misterijos stilistiką. Tik šį kartą mergina Greisė iš nušluoto nuo žemės paviršiaus Dogvilio atvyksta į amerikietišką Alabamą, kur dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje siautė linčo teismai.
“Dogvilyje” Larsas fon Trieras nuvainikavo puritoniškosios Amerikos mitą, tuo tarpu “Manderlyje” jis smogia “jankių” imperijai dar vieną skaudų smūgį. Nors vergija seniai panaikinta, Manderlio miestelyje viskas po senovei. Bet kokie Greisės bandymai įskiepyti vergų bendruomenėje demokratiškos pasaulėžiūros daigus baigiasi visišku fiasko. Į klausimą “Ar vergams tikrai reikia laisvės?” režisierius atsako Žano Puleno žodžiais: “Laimė - vergijoje”. Šia “orveliška” sentencija prancūzų literatūros kritikas pavadino įžanginį žodį skandalingam erotiniam romanui “O istorija”.
Įdomu, kokius atradimus parengs žiūrovams Larsas fon Trieras baigiamajame amerikietiškos trilogijos filme “Vašingtonas”?
Nusikaltimų ir bausmės labirintuose
Didžiausias po “Scanoramos naujienų” filmų ciklas “Nusikaltimas ir bausmė” suteikė daug aštrių pojūčių kriminalinių fabulų mėgėjams. Intrigavo jau patys filmų pavadinimai: “Atostogos su lavonu”, “Kruvinomis rankomis”, “Skęstantis vaiduoklis”, “Tamsūs miškai”. Smurtinių mirčių ir lavonų statistika šių metų “Scanoramoje” išties įspūdinga. O išsiskiria šioje šiurpių nusikaltimų panoramoje “Paskutinis kontraktas”, bandantis atkurti Švedijos ministro pirmininko Ulofo Palmės nužudymo aplinkybes, ir norvegiška “Nemiga”, įkvėpusi Holivudo kūrėjus padaryti šio stilingo filmo amerikietišką perdirbinį.
Marginalų vargai ir džiaugsmai
Dar viena šių metų “Scanoramos” tendencija - ypatingas dėmesys marginalams. Smurtas, girtuoklystė, narkomanija, pornografija, saugaus sekso problemos dominavo ne viename festivalio filme. Ypač daug šioje srityje nuveikusiam režisieriui Liukui Mudisonui skirta keturių filmų retrospektyva, kurioje, be jau matytų filmų “Kartu”, “Mylėk mane” ir “Lilija amžinai”, pamatėme bene geriausią “Scanoramos” filmą “Kiaura širdis mano”. Liukas Mudisonas realizavo tai, ką Larsas fon Trieras seniai grasinasi padaryti - sukūrė pornografinį filmą be pornografinių vaizdų (čia lytinį aktą imituoja tik lėlė Barbė ir jos draugas Kenas).
Netikėtų intonacijų narkomanijos temai rado jaunas norvegų režisierius Akselis Henis (“Uno”) ir suomis Aku Louhimis (“Sušalusi žemė”). O “Scanoramą” uždariusio filmo “Faktotumas” autoriai ėmėsi labai nedėkingos misijos revizuoti Vakaruose tarp intelektualų labai vertinamo rašytojo Čarlio Bukovskio mitą. Šio “genialaus girtuoklio” reputacija seniai prilyginta kultinės asmenybės statusui. Taip “Baro musėje” (1987 m.) atrodė aktorius Mikis Rurkas, po kurio persikūnijimo realusis Čarlis Bukovskis ir jo literatūrinis “alter ego” Henris Činaskis įgijo tobulą pavidalą. Į jį ir pasikėsino norvegų režisierius Bentas Hameris, pateikęs visai naują marginalinio menininko filosofiją: “Menininkas turi būti valkata mintimis...”
