Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Maestro juoda apranga
2003-06-10
Pokariu Juozas Litvinas buvo ryškiausia asmenybė tarp Lietuvos futbolo teisėjų, tuomet vilkėjusių tik juoda apranga. Jam, pirmajam lietuviui, buvo suteikta sąjunginė kategorija, jį kvietė į aukščiausio rango buvusios Sovietų Sąjungos varžybas.
Patekti į elitą buvo nelengva
Norinčiųjų teisėjauti tuomet buvo daug, todėl prasimušti į elitą buvo nelengva. Beje, po J.Litvino raudoną emblemą, t.y. sąjunginę kategoriją, gavo šių eilučių autorius, taip pat Romualdas Juška, Jonas Muliuolis, Justinas Miliauskas, Alius Gorinas.
Šios emblemos buvo verti ir Juozas Kazlauskas, Kęstutis Birieta, Leonardas Chodosevičius. Maskvoje po mūsų brigados sėkmingai teisėjautų 1961 metų SSRS taurės finalinių rungtynių tarp Maskvos “Torpedo” ir Donecko “Šachtioro” šią kategoriją jiems pažadėjo suteikti vienas SSRS federacijos vadovų - Vladimiras Moškarkinas, bet žodžio netesėjo.
Teisėjaudami jautėme didžiulę konkurenciją, kartais ir nelabai padorią. Privalėjome daug mokytis, tobulėti, visais atžvilgiais įrodyti savo pranašumą. Kito kelio nebuvo.
Geras organizatorius
Mus žavėjo ir žmogiškosios Juozo Litvino savybės: jo vidinė kultūra, pareigingumas, gyvenimo optimizmas ir noras padėti silpnesniesiems, sveikas humoro jausmas. Jis buvo geras organizatorius, todėl daug metų vadovavo didžiausiai Lietuvos sporto draugijai - “Žalgiris”, taip pat Respublikos turizmo organizacijai. Ne vienas žmogus jam iki šiol dėkingas už paramą, už gerą žodį.
Imponavo ir Juozo sugebėjimas greitai bei teisingai įvertinti nusižengimo taisyklėms pobūdį, ryžtingai pasinaudoti savo teisėmis. Tokiais atvejais jis buvo griežtas, jam nestigo ir drąsos.
Tada dar nebuvo kortelių, pastabos ir įspėjimai buvo pasakomi žodžiu. Daugelis žaidėjų pamena, kad J.Litvinas, kviesdamasis griežtam pokalbiui, pirmiausiai paklausdavo: “Norit žaisti ar ne?”
Gerbdamas kitus jis buvo ištikimas savo įsitikinimams, mokėjo juos apginti. Tada buvo priimta, kad po kiekvienerių SSRS čempionato rungtynių teisėjų darbą aptardavo miesto, kuriame buvo žaista, peržiūros komisija. Neretai tas aptarimas būdavo šališkas, vertinimas priklausydavo nuo rezultato. Taigi kartą Maskvoje, svarstant J.Litvino teisėjavimą, vienas komisijos narių metė repliką, kad “teisėjauti reikia mokėti”.
Tai buvo pasakyta šiurkščiai ir nepagrįstai, prieštaraujant kitiems solidiems futbolo specialistams. Jautrus neteisingiems kaltinimams vilnietis tada kaip kirviu nukirto: “Daugiau neteisėjausiu. Nenoriu, kad kiekvienas neišmanėlis man priekaištautų”. Nors futbolo vadovai, sužinoję apie tai, atsiprašė mūsų arbitro ir ne kartą po to kvietė jį vadovauti rungtynėms, bet J.Litvinas savo sprendimo nekeitė.
Tradicijas tęsti sekėsi
Trumpai teko būti Respublikos teisėjų kolegijos pirmininku. Kartą buvau iškviestas į Maskvą pasidalyti darbo patyrimu arba, kaip tada buvo sakoma, atsiskaityti. Federacijos posėdyje - visi sovietmečio futbolo tūzai: Viačeslavas Koloskovas, Nikolajus Latyševas, V.Toporninas. Pastarasis - teisės mokslų daktaras, simpatizavęs mūsiškiams arbitrams, paklausė: “Kaip jums taip sekasi tęsti tradicijas? Ilgai žavėjomės Juozu Litvinu, manėm, jog daugiau tokių stiprių arbitrų nebus. Bet štai į jo vietą atėjo garsi Kauno brigada, dabar jau visi kalba apie praeityje buvusį šaunų puolėją, o dabar įspūdingą teisėją Romualdą Jušką, mokosi iš jo. Sparčiai tobulėja Justinas Miliauskas iš nedidelio Alytaus, jis jau skiriamas vadovauti geriausių klubų susitikimams. Kandidatų sąraše - gydytojas Alius Gorinas. Iš kur tas šaltinis?”
Titulai nebaugino
J.Litvinas, suklydęs aikštėje, nesistengdavo klaidą taisyti pažeidžiant kitos komandos interesus. Jis sakydavo, kad taip darant galima dar labiau įklimpti.
Šis teisėjavimo maestro nesistengė įsidėmėti komandų titulų. Jam buvo svarbu ne komandų “svoris”, o žaidėjai - “geltoni” ar “raudoni”, “mėlyni” ar “žali”. Visais atvejais jis buvo drąsus ir ryžtingas. Galbūt todėl labai nemėgo bailokų arbitrų, nuolat sudėtingose situacijose svarstančių, kaip elgtis, kad tik nebūtų nemalonumų per rungtynes ir po jų. Kalbėdamas apie tokius, Juozas piktindavosi: “Ir ko jie lenda į tą futbolą...”
Jis iš kitų išsiskirdavo nuovokumu. Ta proga noriu prisiminti vėlyvą 1960-ųjų rudenį. Sugrįžę iš Maskvos, kur teisėjavome SSRS taurės varžybų pusfinaliui tarp Tbilisio “Dinamo” ir Donecko “Šachtioro”, manėme, kad sezonas jau baigtas, džiaugėmės, jog jis buvo sėkmingas.
Bet po keleto dienų telefonu paskambino ir įsakė: “Renkitės finalui. Atvažiuokite iš vakaro”.
Dar važiuojant traukiniu, J.Litvinas suabejojo, kodėl mus iškvietė telefonu, o ne telegrama. Abejonės pasitvirtino, kai atėjome į SSRS futbolo federaciją. Čia mums pasakė, kad būsime atsarginė brigada. Kartu patarė geriau nesirodyti teisėjų kambaryje, o eiti į tribūnas ir iš ten stebėti rungtynes. Taip ir padarėme.
Finalas buvo atkaklus ir nervingas. Jį laimėjo “Torpedo”- 4:3. Pralaimėjusieji Tbilisio dinamiečiai turėjo daug pretenzijų ukrainiečių brigadai, vadovaujamai kijeviečio Aleksandro Capoveckio. Jie parašė protestą. Po rungtynių aistros teisėjų kambaryje virte virė. Buvo daug ginčų, piktų žodžių, kaltinimų.
Važiuojant į namus J.Litvinas kalbėjo: “Dėkokim Dievui, kad ne mums teko srėbti tą košę. Kas žino, kaip mums būtų pavykę?..”
Numatydavo kelis ėjimus į priekį
Ne tiek daug yra talentingų sporto, ypač futbolo, teisėjų. J.Litvinas buvo vienas tokių. Jis išsiskyrė fiziniu, psichologiniu, pedagoginiu pasirengimu, žaidimo supratimu, jo vertinimu. Juozas buvo panašus į gerą šachmatininką, numatantį kelis ėjimus į priekį. Tuo pasižymėjo ir jo teisėjavimas. Net 12 kartų J.Litvinas buvo skiriamas “Tiesos” taurės varžybų finalų arbitru.
Kai Lietuva tapo nepriklausoma, atsirado geros galimybės įsiveržti į Europos arbitrų elitą, garsinti šalį, bet tam nesirengiama. Apie tai ne kartą dalijosi mintimis gerbiamas mūsų futbolo veteranas. Jis mirė, sulaukęs 80 metų.
