Lygūs tarp nelygių savo valstybėje


2004-06-05
Lygūs tarp nelygių savo valstybėje

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 29 straipsniai deklaruoja, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, o visi piliečiai yra lygūs. Jeigu asmens konstitucinės teisės būtų pažeistos, tai pagal 30 straipsnį jis turi teisę kreiptis į teismą, vadinasi, ir į Konstitucinį Teismą. Tokia nuostata yra kitose demokratinėse šalyse, tačiau pas mus Konstitucijos 106 str. šią teisę apribojo. Čia nurodyta, kad teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turi tik Vyriausybė, Seimas ir kiti teismai. Dėl to kyla daug klausimų. Pirmiausia kam reikalinga tokia prigimtinė teisė, kuria negalima pasinaudoti? Apie kokią lygybę kalbama, jeigu prioritetai skiriami valstybės valdžioms, o ne tos valstybės piliečiams? Galiausiai kodėl šie prieštaravimai iki šiol nepanaikinti? Atsakymas yra tik vienas: todėl, kad tai kai kam naudinga.

Šiomis ir kitomis Konstitucijos ir įstatymų spragomis neretai naudojasi tie, kas jas sukūrė ir nepanaikino.

Pernai Seimas priėmė įstatymą, kad rinkimai į Europarlamentą vyks tik pagal partijų sąrašus. Tai reiškia, kad Lietuvos žmonių interesus Europos Sąjungoje gali ginti tik partijų nariai ir toms partijoms artimi asmenys, įrašyti į minėtus sąrašus. Likusi didžioji dalis piliečių (apie 98 proc.) tokios teisės neturi. Negana to, ši visuomenės dauguma net negali kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis apgintų jų “lygias” teises. Tarkime, kad partijose susibūrę patys sąžiningiausi ir protingiausi visuomenės atstovai, tačiau vis tiek išlieka tautą žeminanti diskriminacija.

Apkaltų ir savitarpio kaltinimų šurmulyje Seimas priėmė vadinamąjį Naftos įstatymą, kuris 50-ia milijonų litų sumažino mokesčius verslininkams, tokia pačia suma sumažindamas įplaukas į valstybės biudžetą. Plika akimi matyti, kad tai protekcionistinis sprendimas, pažeidžiantis tiek Konstituciją, tiek ir daug kitų normatyvinių aktų. Ypač skaudina tai, kad minėta nemenka suma atiteko ne skurstančiai visuomenės daliai, bet turtingiems verslininkams. Tuo tarpu, kai prašoma padidinti minimalų darbo užmokestį ar minimalią pensiją, atsakoma, kad “pinigų yra tiek, kiek yra”, kitaip tariant, pinigų nėra. O iš kur jų gali būti, jeigu jie išsidalijami dar nepasiekę valstybės biudžeto.

Prieš kurį laiką Seimas sulaukė patogaus momento signatarams ir jų paveldėtojams prie senatvės pensijos pridėti 2000 litų rentą (prieš metus tam buvo ryžtingai pasipriešinta). Tuo tarpu visiems likusiems Lietuvos pensininkams tesugebėta pridėti vidutiniškai po 4 litus. Vadinasi, signatarų poreikiai tenkinami 500 kartų labiau negu visų kitų piliečių. Socialdemokratinis Seimas ir Vyriausybė tai vadina socialiai orientuota politika. Tačiau ieškoti teisybės Konstituciniame Teisme pensininkai negali, nes, pirma, jų skundo Teismas nepriims (106 str.), antra - Konstitucinis Teismas jau kartą nusprendė, kad pensininkams įstatymas atgalinės galios neturi.

Apetitas, kaip žinia, didėja valgant, todėl signatarų praturtinimui šį sykį beveik niekas nepasipriešino.

Vandens drumstimo taktika tyliai pasinaudota ir 1000-iu litų padidinant atlyginimus merams (nors ir ne visi jie reikalavo Prezidento atsistatydinimo). Nepaisant to, kad merai ir be to buvo gerai atlyginami, o biudžete “pinigų yra tiek, kiek yra”, Seimui atrodė būtina jiems pridėti beveik tiek, kiek vidutiniškai per mėnesį uždirba kiti dirbantieji. Ateityje minimalų atlyginimą planuojama padidinti beveik 50 litų, tai tas padidėjimas (jeigu įvyks) bus 200 kartų mažesnis, nei jau dabar jis padidėjo merams. Todėl, šlovindami lygybę ir prigimtines teises, į Europą traukiame visi kartu, tik, deja, nevienodu žingsniu.