Lietuviškos izauros


2002-10-04
Julius LENČIAUSKAS
Lietuviškos izauros

Pamažu daugėja turtingų žmonių, kuriems reikalingi tarnai

Vyresnieji mena, kaip buvusioje Tarybų Sąjungoje prieš daugelį metų buvo ilgai rodytas filmas “Vergė Izaura”. Demonstravimo laiku, sako, net ištuštėdavo gatvės, nes dauguma televizijos žiūrovų, ypač moterų, dėl simpatiškosios vergės skriaudų prie ekranų liedavo karčias ašaras. Tada, matyt, niekas nepagalvojo, kad ir Lietuvoje atsiras “fazendų”, kuriose vergaus lietuviškos izauros.

Tarnas - taip pat žmogus

Turtingi žmonės paprastai turi didelius namus, apsitvėrę erdvų sodą, voljerą, baseiną, kaimo sodybą. Visa tai sutvarkyti reikia daug pastangų. Dažnai net rimtesnio užsiėmimo neturinčios poniutės pasiprašo pagalbininkų.

Samdinio ir samdytojo santykiai gana subtilūs ir sudėtingi. Gaila, kad nieks jų deramai neanalizavo, nes problemų, sprendžiant ir iš redakcijos pašto, iškyla vis daugiau. Nuo pat samdymo momento, o tiksliau, net iki to. Ne visada būna sėkmingos paieškos. Tarnaičių, auklių, kitokių patarnautojų kol kas oficialiai Lietuvoje niekas nerengia. Tiesa, Moterų užimtumo centro direktorė Kaune Jūratė Puidienė žurnalistui tvirtino, kad kas mėnesį centre surengia keleto dienų kursus, kuriuose kalbama apie bendravimo kultūrą, psichologiją, kitus tarnaitei būtiniausius žinoti dalykus.

Sunku pasakyti, kiek tai padeda, nes, kaip rodo praktika, tarnaitės ir šeimininkų santykiai susiklosto nuo pastarųjų noro, ką ponai nori matyti: šeimos narį ar tik buką, niekur nosies nekišantį jokios žinelės iš namų neišnešantį, patarnautoją? Tam tikrą psichologinį barjerą turi nugalėti abi pusės. Dirbti šeimoje auklėmis ar tarnaitėmis eina ir išsilavinusios, net aukštąjį mokslą baigusios, bet praradusios viltį susirasti darbo moterys. Gana dažnai intelektu, gyvenimo išmintimi šių laikų tarnaitės lenkia savo ponią.

Iš prasčioko - ponas?

Paprastai tarnaitės ar auklės nesiskundžia, nes bijo prarasti ir tokį darbą. Tačiau prakalbusios pasakoja vergiškų ir net tragiškų istorijų. Pastebėta, kad brutaliausiai su tarnais elgiasi menko intelekto, staiga praturtėję žmonės. Tokie tik reikalauja darbo be atvangos, reikalauja atlikti iš anksto nesuderėtas vis naujas pareigas. Moterų užimtumo centre pasakojo, kad viena jauna ponia tarnaitės neišsirinko net iš 60 kandidačių. Norima, kad tarnaitė, ypač auklė, turėtų pedagoginį, muzikinį išsilavinimą, būtų meniškų gabumų, mokėtų groti. Be to, samdinė privalo būti geros sveikatos, charakterio, malonios išvaizdos ir, svarbiausia, sąžininga. O auklės alga dažniausiai siekia 400 - 500 litų. Viena aiškino, kad valgyti gauna tik tiek, “kiek nuo vaikų atlieka”...

Atskira kalba apie išpaikintus, egoistiškai auklėtus, bet auklei pamestus žaibiškai “ištaisyti” ponų vaikus. Samdinė atsiduria tarsi tarp girnų: išpeiksi genijum laikomą vaiką - atleista, o šitai greitai perpratusi turtuolio atžala kaipmat ims auklės neklausyti ir terorizuoti. Kam tokiu atveju pasiskųsti?

Inesa Brunzienė, Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus juristė, mums tvirtino, kad samdydami tarnaitę šeimininkai privalo pasirūpinti, kad samda būtų oficialiai apiforminta, su atitinkamomis įmokomis “Sodrai”. Ir čia netinka atlyginimas, įbruktas vokelyje, nes kaip ir už kiekvieną nelegaliai dirbantį žmogų darbdavys teismo gali būti nubaustas 10 tūkstančių litų bauda. Žinoma, yra problema įeiti į privatų butą ir patikrinti. Tačiau apie skriaudas tarnaitės gali pasiskųsti Valstybinei darbo inspekcijai (Kaune tel. 220230).

Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek tarnaičių dirba Lietuvoje, kiek pluša nelegaliai, kiek nemoka ne tik socialinio draudimo, bet ir pajamų mokesčių. Nelaimės atveju jos tampa visiškai beteisės, kaip tikros vergės.

Labai subtili tema - šeimininko priekabiavimai. Viena tarnaitė sakė, kad labai gerai darbe jautėsi tol, kol apie 60 metų šeimininkas pradėjo meilintis, siūlyti dovanas, kviesti į pasimatymus. Beliko spręsti hamletišką problemą: sutikti ar nesutikti? Šįkart baigėsi tuo, kad nusivylęs šeimininkas jaunai moteriai gerai iškaršė kailį ir išvijo iš darbo, žmonai pasakęs, kad ji - vagilė... Kitos šeimininkės, matyt, žinodamos savo vyrų nuklydimus, priima į darbą tik “nepavojingo” amžiaus tarnaites. Tiesa, pasitaiko tikrai nesąžiningų tarnų. Namų vagį, kaip sakoma, sunku sugauti. Kai kam tik videokameros padėjo įrodyti nusikaltimą. Tačiau dažniausiai būna taip, kad, kokiam nors daiktui pradingus, beveik automatiškai apkaltinamas samdinys. O kai kažkur nusviestas žiedas ar apyrankė atsiranda, atsiprašyti “pamirštama”.

Profesijai reikia pasirengti

Darbo biržos Kauno skyriaus Sąveikos su darbdaviais grupės vadovė Danguolė Galinienė sakė, kad auklių poreikis paprastai padidėja rudenį, prieš rugsėjo pirmąją. Tačiau per Darbo biržą tokių žmonių ieškoma mažai. Matyt, labiau pasitikima asmeninėmis pažintimis, buvusių ponų rekomendacijomis. Kur kas dažniau reikia sezoninių samdinių ligonių slaugymui, kiti nori turėti nuolatinį sargą kaimo sodybai. Kartais šeimininkai nustato bandomąjį laikotarpį, važiuoja pas būsimą samdinį į namus, nes nori įsitikinti, kaip šis tvarkosi savo namuose, ar nėra iš asocialios šeimos.

Kalbinti įdarbinimo specialistai vienu balsu tvirtino, kad aukles, tarnaites reikia rengti iš anksto. Gal profesinėse mokyklose, gal kursuose? Tačiau dėl vaikų stygiaus vis daugiau mokyklose uždaroma pirmųjų klasių, taip pat ir vaikų darželių. Be darbo lieka kvalifikuotos, turinčios praktiką auklėtojos. Ar sutiks žengti laipteliu žemyn? O kas joms belieka?