Langas į senąjį pasaulį


2003-07-19
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
Langas į senąjį pasaulį
Dešimtmečius kauptas Genovaitės Kazokienės meno rinkinys - dovana Lietuvai

Klaipėdos paveikslų galerijoje lankytojus šiuo metu pasitinka įspūdinga Australijos ir Okeanijos tautų meno paroda. Neseniai Lietuvą pasiekęs kelis dešimtmečius kauptas meno ir filosofijos mokslų daktarės Genovaitės Kazokienės meno rinkinys ir jos knyga apie lietuvius dailininkus, kūrusius Australijoje, - reikšmingi ženklai mūsų kultūroje.

Ištikima mecenatė

Genovaitę Budreikaitę-Kazokienę galėtume vadinti kauniete. Net ir kalbėjomės su ja svetinguose jos sesers Danutės namuose Žaliakalnyje. Juose tapo ankštoka, nes iš tolimojo žemyno ponia Genovaitė atvyko su sūnumi Kajumi, dukra Ugne ir vaikaičiais Rimu, Darium, Džena, Keit.

“Buvau numačiusi savo testamente įrašyti sąlygą, kad jie privalo nors kartą atvykti į Lietuvą. Geriau pagalvojusi pasakiau sau, jog taip tik visus apsunkinsiu: juk visada atsiras kitokių planų, reikalų, todėl susisodinau visą pulką ir mes nieko nelaukdami atkeliavome į Lietuvą. Juo labiau kad ir proga gera: pabuvome Pasaulio lietuvių dainų šventėje”, - pasakoja G.Kazokienė.

Ji pati šiai viešnagei pasirengė labai rūpestingai. Uostamiestį pasiekė įspūdingas Australijos ir Okeanijos tautų primityviojo meno kūrinių rinkinys. G.Kazokienė - viena ištikimiausių Lietuvos dailės muziejaus mecenačių, prieš kelerius metus padovanojusi savo sukauptą Australijos lietuvių dailės kolekciją, taip pat nuo atvykimo į Australiją pradžios rinktąją aborigenų, Naujosios Gvinėjos ir Ramiojo vandenyno salų dievų ir deivių skulptūrų bei tapybos kolekciją. Tokios parodos, juo labiau tokio rinkinio, nepamatytume kitų šalių muziejuose. G.Kazokienė pasidžiaugė, kad Australijoje meno studentams pristatoma didžiojo mūsų dailininko ir muziko kūryba, o ji pati yra pažadėjusi praturtinti ir M.K.Čiurlionio dailės muziejų.

Pirmąkart G.Kazokienės dovanos Lietuvą pasiekė 1994-aisiais. Daugiau kaip ketverius metus savaimingu aborigenų menu, Australijoje kūrusių lietuvių menininkų kūriniais džiaugėsi Radvilų rūmų lankytojai. Tiek primityvusis senojo pasaulio menas, tiek ir tolimame žemyne po Pietų kryžiumi kūrusiųjų lietuvių dailė - dar vienas būdas pajusti ir suprasti kitaip, kitur gyvenančius žmones.

Tikrasis pašaukimas

Į Australiją, baigusi studijas Tiūbingeno universitete, G.Kazokienė atvyko 1949-aisiais. Tačiau mokslus teko kartoti Sidnio universitete, nes Vokietijoje sunkiai įgytas jaunosios gydytojos diplomas nebuvo pripažintas. Vėliau, neatsisakydama medikės darbo, G.Kazokienė gilinosi į dailę. Šį atkaklumą 1982-aisiais vainikavo Sidnio universitete įgytas magistro laipsnis, suteiktas jai už studiją apie M.K.Čiurlionio kūrybą, o Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros tarybos konkurse 1994 m. už šį darbą ji laimėjo pirmąją premiją.

Tasmanijos universitete už darbą “Lietuviai dailininkai Australijoje 1950-1990” G.Kazokienei suteiktas filosofijos daktarės laipsnis. Europos-Australijos instituto direktoriaus Rono Adamso pastangomis visai neseniai daktaratas pasirodė atskiru, gražiai iliustruotu leidiniu, kurį, dalyvaujant autorei, jis pristatė Vilniaus rotušėje. Lėšos, gautos už šios knygos platinimą, bus skiriamos studentų programoms, numatytos bendravimo su Kauno technologijos universitetu gairės.

Vėjo pustomas menas

Nuo tos akimirkos, kai keliaudama aplink Australiją G.Kazokienė pamatė vietos gyventojų, beje, atvykėlių net nelaikomų žmonėmis, apeiginę kūrybą, pati tėvynės netekusi mokslininkė tapo nuoširdi aborigenų papročių ir kūrybos tyrinėtoja.

Iš daugybės ekspedicijų aborigenų gyvenamosiose vietovėse, iš betarpiško bendravimo, sudėtingų, dažnai net sunkių ir rizikingų kelionių radosi reta meno kūrinių kolekcija. Šiuo metu aborigenų menu domisi viso pasaulio muziejininkai, kolekcininkai, turistai. Manoma, kad dabar Australijoje išlikę apie 30 tūkstančių aborigenų, o prieš porą šimtmečių jų buvo apie 300 tūkstančių.

G.Kazokienė buvo viena pirmųjų, kuri rimtai ėmė rinkti, aprašinėti ir saugoti aborigenų kūrybos pavyzdžius. Jos rinkinyje yra akmeninių plokštelių, atspindinčių vieną seniausių raižybos ant uolų tradiciją, tapybos ant eukalipto žievės pavyzdžių su medžioklės scenomis. “Prieš trisdešimtį metų buvo atkreiptas dėmesys į taškinį meną, - pasakoja tyrinėtoja. - Nesuprasdami, kad galima piešti ant popieriaus, tapyti ant drobės, centrinės Australijos gyventojai per apeigas kurdavo paveikslus ant dykumos smėlio. Baigę savo ritualus, jie palikdavo paveikslus, sudėliotus iš sutrintų spalvotų akmenėlių ir vėjas išnešiodavo spalvingas smiltis. Perkelti vaizdus į drobę jie išmoko tik apie 1970-uosius metus. Iš pradžių dailininkai buvo vyrai, vėliau šio darbo galėjo imtis ir moterys”.