“Kai žodžiai praranda prasmę, tai žmonės praranda laisvę” - prieš daugelį metų pastebėjo kinų išminčius Konfucijus. Šiandien pagrindiniai žmogaus vertę ir esmę apibrėžiantys žodžiai - dorovė, tiesa, išmintis, tvarka, laisvė, tautiškumas - prarado prasmę, ir tai atitinkamai veikia visuomenės pažiūras, vertybes ir elgesį.

Žodžiai “moralizuoti” ir “filosofuoti” įgavo neigiamą skambesį: “filosofavimas” ėmė reikšti tuščiažodžiavimą, o “moralizavimas” - įkyrias ir tuščias priekabes. O juk “moralizuoti” - reikštų “dorinti”, “skelbti dorą”, filosofija - tai meilė išminčiai, vadinasi, filosofavimas - tai mąstymas, siekiantis išminties. Pamynus dorą ir išmintį, kokios vertybės belieka žmoguje? Svarbiausiųjų nebelieka. Žodį “laisvė” susiejome su vergavimu geismui, nuodėmei, su nežabotu egoizmu, kuris moko kiekvieną gyventi dėl savęs ir už save, todėl po kiek laiko kiekvienas tampame potencialia auka, ir taip prarandame pačią laisvę. Nesutinkantieji su šitokia laisvės samprata iškart apšaukiami radikalais (net neįsigilinus į šio žodžio esmę) ir paskelbiami už “normos”, tam tikrais atvejais - ir už įstatymo, ribų. “Tautiškumo” sąvoką pakabinome nežinioje, kaip abstrakciją,viena vertus - apribodami jį emocine, geriausiu atveju - kultūrine sfera, antra vertus - paskelbdami jį už “politinio korektiškumo” ribų, kaip “nacionalizmą” (dar vienas iškreiptai suvoktas žodis), laikydami tautinę savastį tautų konflikto pagrindu, tarytum ir individuali savastis automatiškai turėtų skatinti kovą tarp individų.

Šiais laikais keliasdešimties metų sovietinė patirtis, susijungusi su postmodernistine Vakarų pasaulėžiūra, gimdo hibridą, kuris dar ir pats gerai savęs nepažino, ir nesuvokia, kuo bus rytoj. Tas hibridas - mūsų visuomenė.

Sovietmečiu tapo įprasta paslapties atmosfera. Visur tykant priešiško, okupacinio ir totalitarinio režimo agentams, reikėjo žinot, ką kalbėti, kaip ir su kuo. Teisybės slėpimas tapo privalumu. O toje paslapties atmosferoje tvyrojo baimė, kuria ir rėmėsi pats režimas, sudarantis savyje uždarą ratą.

Paradoksalu, tačiau dažniausiai agentų baimę visur įžiūrėdavo ir jais baugindavo patys agentai, dėl intrigantų perspėdavo intrigantai, kaip ir vagis, bėgdamas visų priekyje, garsiausiai rėkia: laikyk vagį!

Kuomet visi apie visus nežino nieko, jiems galima įteigti bet ką.

Tokiu principu ir vadovavosi totalitariniai režimai bei sistemos, tuo pačiu (ir iš to paties) gyvena ir šiandieninės šešėlinės struktūros bei intrigomis užsiimantys asmenys. Tokiu atveju - bet koks Jagas, sėdamas apkalbas ir nepasitikėjimą, gali sukiršinti bet kurį Otelą su jo Dezdemona. Panašūs įvykiai kartojasi visur - kasdieniuose santykiuose, darbe, visuomeninėse organizacijose, versle ir - ypač - politikoje. Įsiteikdami vieniems, įbaugindami kitus, pristatydami save geraširdžiais ir išmintingais, o kitus - nedorais ir paikais - viso pasaulio aferistai veikia pagal tą patį braižą. Jų aukos - sunkiai gali patikrinti gaunamą informaciją, o dažniausiai - ir ryžto nepakanka: negi kreipsiesi į tą, kuris to paties aferisto buvo nupieštas juodžiausiomis spalvomis, o tuo labiau - kaipgi nepasitikėsi juo, kai jis atskleidė aplink tave suvešėjusį “blogį”?

Viešumas - vienintelė priemonė prieš intrigas, vienintelis iki šiol atrastas priešnuodis. Išsiaiškinti viešumoje - štai, ko visada bijo viso pasaulio aferistai, ir štai prieš ką jie visada bus. Jie savo darbelius linkę daryti paslapčia, už uždarų durų, kad niekas - prie liudytojų - negalėtų iškloti jiems teisybės į akis arba apgaudinėjamų žmonių akivaizdoje pasakyti: netikėkite juo - jis meluoja! Ir ištrauktų demaskuojančius faktus.

Todėl visomis priemonėmis stengiamasi sunaikinti viešumą, parodyti jį paiku, netikslingu ar netgi gėdingu principu.

Sovietmečio patirtis tam puikiai pasitarnavo. Laikyti paslaptį tapo garbė, o ją atskleisti - išdavystė. Tokiu būdu viena švenčiausių sąvokų - teisybės ieškotojas - virto pajuokiančiu žodeliu. Išplito netgi visai skirtingas savo esme teisybės ieškotojams taikomas terminas - skundikas. Sovietinius įgūdžius papildė kriminalinis mentalitetas. Atsivėrus vertybių tuštumai, bręstančiam jaunimui ėmė imponuoti brutalumas ir kriminalinio pasaulio autoritetai. Sąvoka “mafijozas” tapo beveik garbės vardu - ypač žemesniojo socialinio sluoksnio paaugliams. Tokiu būdu kriminalinė subkultūra prasibrovė ir į mokyklas. Mušamas ar užgauliojamas mokinys - nebeturi teisės kreiptis į mokytoją, tėvus ar atsakingas institucijas, nes tai - didžiulė negarbė: taip elgiasi tiktai “skundikai”, “ožiai” ir “bailiai”. Jei neturi pakankamai jėgos vienas atsilaikyti prieš ištisą gaują - vargas tau. Todėl, net nukentėjęs - turi dangstyti savo skriaudikus, aiškinti, jog “susimušei nosį paslydęs ar griūdamas nuo laiptų” ar panašiai. Blogiausia, kad vieną melą tenka dengti kitu: vienąsyk neišdrįsęs pasakyti tiesos, po to tampi žinančiųjų tiesą šantažo auka arba iš baimės pereini nuo melo prie kur kas didesnių ir sunkesnių nusikaltimų.

Vėliau tas pats požiūris pereina ir į suaugusiųjų pasaulį. Čia, teisybė, ne visada susiduriama su fizine jėga: ją keičia administraciniai santykiai, politinė, finansinė įtaka. Pastebėjęs savo arba kito žmogaus teisių pažeidimą, iškart žinok: niekam nepasiskųsi. Atsirado tokie reiškiniai kaip “laisvai-privalomai”, “vadovas visada teisus” ir kiti nestatutiniai santykiai. O nuo žeminimo ir neteisybės pervargęs žmogus ima guosti save mintimi, jog nieko pakeisti neįmanoma.

“Persitvarkymo” metais teko stebėti humoristinį vaizdo klipą apie kažin kokio komiteto posėdį. Iš jo išėjusį pilietį pasitiko žmona ir klausia: na, tai vis dėlto priėmėt sprendimą?

- O ką gi aš vienas galėjau padaryti? - gūžteli pečiais užklaustasis. Pasirodo, jis buvo prieš to sprendimo priėmimą, tačiau, bijodamas išsiskirti iš minios, ir dar, ko gero, susilaukti jos sankcijų, nubalsavo už. Po jo išėjo kitas, ir vėl gūžteli pečiais:

- O aš ką vienas galėjau padaryti?

Galiausiai laiptais ėmė lipti didžiulė minia, skanduojanti: “O ką gi aš VIENAS galėjau padaryti?”

Nė vienas jų nebuvo “už”, tačiau kiekvienas jų atskirai baiminosi tai pasakyti, vengė tapti pirmuoju. Šiandien, kalbantis su kaimyninės Baltarusijos piliečiais - ypač jaunesniais, labiau linkusiais į opoziciją, neretai tenka išgirsti: mūsų visa Tauta - disidentai (taip atsakoma į klausimą, kiek disidentų šalyje, nepatenkintų A.Lukašenkos režimu). O paklausti, kodėl gi tada diktatorius tebesėdi savo poste, dėsningai atsako: kas gi norės įkliūti pirmas?

Deja, suvokiant ir įvertinant visus šiuos faktus, turime šitokį reziumė: kito kelio nėra. Galbūt kažkam ir atrodo, kad konfliktuoti nedera, kad viską galima išspręsti taikiai, tačiau negali būti nieko bendro tarp šviesos ir tamsos.

Kaip tik mūsų taikumu, nuosaikumu naudojasi tie, kurie šiandien mus išnaudoja, mulkina, plėšia ir žemina. Todėl tapkime pirmieji. Arba apgaulė, intrigos ir žeminimas nesibaigs niekada. Mes, arba niekas.