Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Košmaras kelte ”Estonia persekioja daugiau nei 10 metų
2005-02-05
Darius SĖLENIS
Per stebuklą išsigelbėjusį lietuvį psichologas įspėjo, kad slogūs
įspūdžiai bus viso jo gyvenimo palydovai
Kasmet rugsėjo 28 dieną namie jis uždega žvakę. Liūdnai šyptelėjęs prisipažino, kad praėjusių metų rudens vakarą atsigulęs į lovą staiga prisiminė, kad baigiasi rugsėjo 28-oji, o namie jis taip ir neuždegė žvakutės.
“Tai buvo pirmą kartą per dešimt metų, - palingavo galvą 39 metų Artūras Tamašauskas. - Tačiau kitą dieną žvakutę uždegiau”.
Psichologas buvo šokiruotas
Su juo kalbėjomės po tragiškų įvykių praėjus lygiai 124 mėnesiams. Jis nevaidino didvyrio. Pasakojime nebuvo heroizmo akimirkų. Neslėpė, kad pasakojant šią šimtus kartų išsakytą istoriją kaskart atkuria ir užfiksuoja skirtingus įvykius.
“Šis košmaras dar mane persekioja. Dabar jausmas šiek tiek kitoks: jaučiuosi tarsi žiūrėčiau vaizdo kasetę. Tiesa, pagrindinis šio tragiško “filmo” veikėjas esu aš”, - “Kauno dienai” sakė vienintelis iš kelto “Estonia” išsigelbėjusių lietuvių.
Tuomet 852 penkiolikos tautybių žmonės nuskendo ar mirtinai sušalo. Išsigelbėjo tik 137.
Suomių laive po nelaimės kalbėdamasis su lietuviu šios šalies psichologas buvo šokiruotas, kad tokią nelaimę išgyvenęs lietuvis elgiasi itin šaltakraujiškai ir ramiai.
“To negali būti!” - persakė psichologo žodžius vertėjas.
“Geriau, kad tu dabar patirtum šoką, nes tai glūdės tavyje ir gali persekioti visą gyvenimą”, - prieš dešimt metų A.Tamašauskui teigė psichologas.
“Jis buvo teisus, - nuleido galvą jau ne vienerius metus JAV gyvenantis Artūras. - Persekioja. Pasikeičiau ne į gerąją pusę. Tai turbūt pripažintų žmona, kuri kartais nuo manęs kenčia. Tapau uždaresnis, jautresnis, dirglesnis, reaguoju į smulkmenas. Kodėl aš čia? - su buvusiu panevėžiečiu kalbėjomės vienoje iš Druskininkų sanatorijų. - Manau, kad daugelis žmonių čia lankosi ne iš gero gyvenimo”.
Du gimtadieniai
“Tau sunku kaskart pasakoti šią skaudžią istoriją?” - paklausiau tyliai.
“Ne, pasakoti nėra sunku, - po pauzės atsakė Artūras. Iš pradžių sanatorijos vestibiulyje sėdėjo sukryžiavęs rankas ir kojas. Atsiduso. - Būna įvairių situacijų: kartais išsprūsta pokalbyje, kai kas nors pasakoja apie savo patirtus stresus”.
“Turbūt šimtą kartų klausė: ar prieš kelto katastrofą ką nors kuždėjo nuojauta, ar buvo keistų ženklų?”
“Ne, - atsakė po pauzės. Pažvelgė pro langą, už kurio bolavo sniegas. - Tai buvo mano antrasis gimtadienis, nors ir tikrasis po kelių dienų, - spalio 7-ąją. Na, taip, gimiau su laimingais marškinėliais. Tačiau man nereikia užuojautos. Gerai, kad tokios nelaimės metu nepanikavau. Nors buvo tokių, kurie sustabarėjo, pagalvę užsidėjo ant galvos ir nieko nedarė, buvo tokių, kurie negalvodami šoko į ledines bangas, buvo tokių, kurie blaškėsi ir nežinojo, ką daryti...”
“Kai kurie iš “Estonia” išsigelbėję žmonės pripažino, jog po to gyvenime ieško adrenalino, tačiau didžioji dalis pasidarė baikštesni ir vengia bent šiek tiek rizikingesnių situacijų”, - klausiu prisiminęs kai kurių po nelaimės išsigelbėjusių estų bei švedų žodžius.
“Darbo pobūdžio nepakeičiau - buvau ir esu tolimųjų reisų vairuotojas, o tokiame darbe adrenalino užtenka, - trumpai žvilgtelėjo į akis. - Gal pasidariau atsargesnis? Gal kitaip vertinu gyvenimą? Mama man sakė, kad vaikystėje man kildavo keistų minčių apie mirtį bei gyvenimą. Buvau įdomus ir netradicinis vaikas”.
Į koridorių - mūvėdamas tik glaudėmis
1994 metais, būdamas 28-erių, jis dirbo Vilniuje, įmonės “Greitkelis” vairuotoju. Rugsėjo 27 dieną iš Talino jis vyko į Stokholmą.
“Niekada gyvenime nebuvau tokiame laive ir nemačiau tiek daug žmonių”, - prisipažino A.Tamašauskas, prisiminęs akimirkas, kai krovininiu autobusu įvažiavo į keltą “Estonia”.
“Ten sutikote kitą vairuotoją - Vytautą Miliauską?”
“Jis įvažiavo iš paskos, pamatė lietuviškus numerius ir užkalbino, - linktelėjo galvą A.Tamašauskas. - Jis į Švediją važinėjo jau kelerius metus. Restorane su juo pavakarieniavome ir praleidome apie 5 valandas”.
“Po 50 gramų?”
“Oi, ten buvo jau ne po 50 gramų, - neslėpė Artūras. - Bet tai, kaip paaiškėjo vėliau, išgelbėjo gyvybę lediniame vandenyje”.
Rugsėjo 27-osios vakarą, apie 23 valandą, Artūras su Vytautu atsisveikino, o šis nutarė dar pasėdėti bare. “Pamenu, kai jis atsisuko į mane, pamojavo ranka. Daugiau jo taip ir nemačiau... O po pusiaunakčio, numigus gal 70-80 minučių, prasidėjo tas košmaras, - atsirėmęs į sofą tęsė Artūras. - Alkoholis išgaravo greitai...”
Iš lovos panevėžietis išvirto mūvėdamas vien tik glaudėmis ir iškart išbėgo į koridorių. Kažkas ne taip, toptelėjo iškart mintyse. Tai patvirtino iš kitos kajutės taip pat tik su glaudėmis iššokęs jaunas švedas ar suomis.
Nebuvo jokio pavojaus ženklo
Basomis vyrai iš pirmojo aukšto paskubom lipo į viršų priešgaisriniais laiptais: denis buvo aštuntajame aukšte.
“Norėdamas patekti į denį privalėjau praeiti didelį restoraną, kuriame tuo metu buvo dar labai daug žmonių. Įsivaizduokite jų reakciją, o linksmindamiesi jie dar nesuprato, kas vyksta, kai pamatė du tik glaudėmis mūvinčius vyrus, - šyptelėjo. - Tačiau kai laivas staiga dar labiau pakrypo, jie suvokė, kad tai ne tik bangavimas...”
A.Tamašauskas tą lemtingą naktį antrasis įpuolė į “Estonia” kelto denį. Beje, denio duris jis pasiekė jau suklupęs ant kelių, beveik ropomis, nes keltas jau smarkiai pasviro.
Vyras neabejojo, kad didžioji dalis išsigelbėjusiųjų buvo iš restorano ar viršutinių aukštų, nes kiti žmonės nespėjo: dalis kelto jau buvo po vandeniu.
“Baisu, kai laivas skęsta, o nėra jokio pavojaus ženklo, garsinio signalo, informacijos, - vėl pažiūrėjęs į akis pasakojo Artūras. - Ką daryti? Ar mes jau skęstame ir viską palikti bei gelbėtis? Ar dar ne?!”
“Baisiausia tai, - sukryžiavęs rankų pirštus atsiduso tamsiaplaukis vyras, - kai protu ir intuityviai suvoki, jog prieš akis - paskutinės gyvenimo akimirkos”.
Trejus metus negalėjo žiūrėti “Titaniko”
Su angliškai kalbėjusiu jaunu skandinavu pripuolęs prie dėžių su gelbėjimosi liemenėmis Artūras jas mėtė kitiems denyje panikuojantiems žmonėms. Iš pradžių per skubotumą pats apsivilko vaikišką, kurią pakeitė suaugusio žmogaus liemene.
“Estonia” jau “atsigulė” šonu. Daugelis laikėsi už turėklų, kiti slydo ar bandė leistis deniu žemyn.
Chaosas, panika, klyksmai, daiktų dužimas, lipimas per galvas ir kūnų traiškymas. Heroizmo nebuvo.
“Ir ko tik ten nebuvo... - tarsi pabudęs iš slogaus sapno papurtė galvą ir nutilo. - Stengiausi į tai mažiau žiūrėti, o gelbėtis. Tačiau filme “Titanikas” matytų didvyriškumo kadrų nebuvo. O situacija, kai “Titanikui” skęstant muzikantai ir toliau grojo... Gal ir klystu, tačiau “Estonia” kelte to negaliu net įsivaizduoti”.
Beje, filmą “Titanikas” Artūras Tamašauskas galėjo pažiūrėti tik po trejų metų.
“Šaltas protas, reakcija. O ar daug reikia laimės?”
“Iš pradžių... - Artūras kalbėjo neskubėdamas, apmąstydamas ir rinkdamas žodžius. - ...Galvojau, kad man padėjo tarsi Dievo ranka. Kai mane ištraukė iš plausto į laivą, pasakė: “Tu negalėjai išgyventi, nes tavo kūno temperatūra labai žema - 28 laipsniai”.
Nuplovė banga
Pamažu leisdamasis žemyn A.Tamašauskas užlipo dar ant karšto kamino, kuris degino basas kojas. Keli vyrai bandė nuleisti valtis, tačiau nuo dažų buvo uždžiūvę sraigtai ir to padaryti nepavyko. Laimė, jūroje plūduriavo pripučiami plaustai, kurie, esant kritinei situacijai (laivui pasvirus), automatiškai krenta į vandenį, prisipučia ir mirksint lemputei plūduriuoja.
Žmonės šoko į vandenį ir per dideles bangas (vienos amplitudė siekė 20 metrų) bandė irtis 6-8 horizonte matomų pripučiamų ir po 25 žmones talpinančių plaustų link.
“Galvojau, ką daryti, bet tuo metu laivas vertėsi ir mane nuplovė banga, - tęsė vyras. - Šalčio jau nejaučiau, nors vanduo tebuvo 12 laipsnių. Plaukiau (gylis toje vietoje siekė apie 80 metrų) plausto link, banga pagaudavo, užpildavo vanduo, išnerdavau ir vėl plaukiau į priekį. Gelbėjau savo kailį, tačiau plaukiant nemačiau nė vieno žmogaus...”
Plauste jau buvo vienas vyras. Švedas. Tarnavęs jūrų laivyne, buvęs jūreivis. Jis vilkėjo sportine apranga, buvo apsigobęs plastikiniu maišu - pakankamai šiltai apsirengęs. Sušalęs Artūras tevilkėjo šlapiomis glaudėmis. Apsidairęs virpančiomis rankomis uždegė fakelą. Plauste nebuvo nei vaistinėlės, nei spirito, nors tai privaloma.
“Bangos mus mėtė kaip pūkelius, - Artūras nutilo bandydamas sugalvoti palyginimą. - Įsivaizduok didelį futbolo kamuolį, tu jame, o jį kas nors spardo. Laimė, kad tebuvome dviese, nes jei plauste būtų 20-25 žmonės...”
Pusšeštos valandos dviese su švedu
Švedas ir panevėžietis pripučiamame plauste išbuvo pusšeštos valandos. Pykinimas, vėmimas, gamtiniai reikalai - viską tebuvo galima atlikti vietoje mėtomiems audringos jūros. Skandinavas nesusiprotėjo paskolinti bent sportinės aprangos viršutinę dalį.
“Vėliau nuėmiau nuo jo plastikinį maišą, - neslėpė lietuvis. - Jis nesugebėjo net durų užsidaryti. Uždariau, plaustas buvo tarsi palapinė. Pro angą kiaurai putė šaltas vėjas, patekdavo vanduo. Švedas bandė irgi uždaryti, tačiau tik supainiojo virves ir padarė dar blogiau. Blogai, kai niekas laive, kas įprasta lėktuve, nepaaiškino, kaip elgtis, ką daryti įvykus nelaimei? Buvo kelios signalinės raketos. Žinojau, kaip naudotis rusiškomis, tačiau čia buvo viskas priešingai: atidarai ir paspaudi”.
Netyčia paspaudė “pistoletą”, signalinė raketa šovė po Artūro kojomis ir pradegino vieną iš dviejų plausto grindų sluoksnių.
“Švedas šaukė, o aš gesinau ugnį vandeniu liedamas rankomis. Po sunkių valandų virš galvų nušvito spindulys. Nepamenu, ar iššoviau dar vieną raketą, ar pašviečiau fakelu”.
Į iš suomių laivo atvykusią valtį lietuvis perlipo ir išlipo savo jėgomis.
Įsiminė veidai
Iš šalčio virpantį lietuvį suomiai uždengė 4 paklodėmis, jį, tampomą šalčio konvulsijų, prilaikė keturios seselės.
“Išgėriau karštos arbatos ir tik po to suvokiau, kas įvyko ir kas galėjo įvykti”, - tęsė košmarišką pasakojimą Artūras.
“Kokias tris akimirkas labiausiai įsiminėte?”
Ilga pauzė. Sanatorijos vestibiulyje tyla.
“Pirma, kai buvau denyje ir suvokiau, kad artėja paskutinės gyvenimo akimirkos, - Artūras pasakojo ramiai, be didelių emocijų. - Antra, kai įlipau į plaustą. Ir trečia, kai įlipau į mus išgelbėjusių suomių laivą”.
“Ar įsiminė žmonių veidai? Buvo kažkas, ką matei iki ir po katastrofos?”
“Pamenu kelis veidus. Vienas jaunas, linksmas žmogus, kai pamačiau jį išsigelbėjusį - buvo tapęs pražilusiu seniu, - nuleidžia rankas. - Vienas žmogus išprotėjo”. Taip pat netoli manęs mus išgelbėjusiame suomių laive gulėjęs švedų moksleivis, kuris vienintelis išliko gyvas iš savo klasės”.
“Jūs pasikeitėte?”
“Žmogus sunkiai suvokia, kad jis keičiasi, - mąsto. - Žmona, manau, pasakytų, jog pasikeičiau, bet, deja, ne į gerąją pusę. Nervingumas, jautrumas, dirglumas... Manau, kad psichologo žodžiai pildosi... Geriau viską išgyventi tuo metu, nei visą gyvenimą nešiotis širdyje”.
Sutiko minia
Artūras manė, kad artimiesiems, kurie tiksliai nežinojo plaukimo datos, nesakys apie nelaimę. Sužinojęs, kad suomių laivas dar negrįš į krantą, lietuvis paskambino į darbovietę. Bendradarbiai manė, jog jis jau žuvęs, nes Lietuvoje buvo skelbiama, kad visi lietuviai, plaukę “Estonia”, žuvo.
“Gerai, kad mama tą pačią akimirką sužinojo dvi žinias, jog aš plaukiau tuo keltu, bet išsigelbėjau”, - šypteli.
A.Tamašauskas pirmą kartą nusijuokė, kai prisiminė savo grįžimą į Lietuvą. Atvykimo salėje pamatė minią žmonių, televizijos kamerų, žurnalistų.
“Matydavau per “Panoramą”, kaip sutinkamos garsenybės ar valstybės vadovai. Galvojau, kad atvyko svarbi persona, tad bandžiau aplenkti minią. Tačiau minia vėl artėjo prie manęs...”
“Kaip dabar reaguojate į realybės šou ar ekstremalius bandymus, šokinėjimus prisirišus guma, kur žmonės dirbtinai siekia adrenalino?”
“Suprantu, kad tai drąsūs žmonės, nors to daryti nedrįsčiau, - linkteli galva. - Tačiau negaliu teigti, kad jie išliks drąsūs atsitikus tokiai nelaimei. Yra dalykų, kurių neįmanoma teoriškai išbandyti”.
Geriau pamirštų
Po kelių metų laimėjęs žaliąją kortelę Artūras su žmona Indre, dukrele Kotryna apsigyveno Čikagoje. Vėl dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Tikino, kad nekart juto adrenaliną, kai važiuodamas apšalusiu keliu staiga pamatydavo apvirtusių automobilių krūvą ir paskutinėmis akimirkomis išvengdavo nelaimių.
“Tiesa, toks darbas kenkia šeimai. Pusę gyvenimo būni be šeimos ir tarsi atpranti, - kalba nuoširdžiai. - Prieš kelis mėnesius pradėjau dirbti tik trumpose distancijose. Dažniau būnu su šeima. Gal kada grįšiu gyventi į Lietuvą. Pasiilgau. Tarėmės su žmona, tačiau neapsisprendėme, nes Lietuvoje gali būti sunku vaikams”.
Amerikoje Indrė ir Artūras susilaukė antrojo vaiko - sūnaus Mato.
Ar dukrelė žino apie nelaimę, į kurią pateko tėtis?
“Žino, žino, - linksi galva. - Jai pasakojome, nes dažnai matydavo nuotraukas žurnaluose, laikraščiuose, per televiziją. Reikėjo paaiškinti...”
“O Matas? Jam šią tragediją pasakosite?
“Hm... Gal? Jei nepamiršiu... Bet geriau pamirščiau...”
Tyla.
