Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Kolekcionavimas - kaip klausimas be atsakymo
2004-10-30
Jūratė KUZMICKAITĖ
Vertingų ir mažai naudingų eksponatų kaupėjai dažnai neieško juos užvaldžiusios aistros motyvų
Jokia paslaptis, kodėl šalies Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas kolekcionuoja medžioklės trofėjus - jis yra aistringas medžiotojas. Tačiau kodėl aplinkos ministras Arūnas Kundrotas renka mėlyno stiklo butelius - jau intriguojantis klausimas.
Tik labai nedaugelis kolekcijas renkančių žmonių svajoja jas padovanoti visuomenei, kaip nusprendė su savo sukauptais dailės kūriniais pasielgti kaunietis profesorius Algimantas Miškinis. Kai kurie kolekcininkai savo pomėgį vadina mįslinga kaupimo aistra ir tiesiog būdu praskaidrinti kasdienybę.
Antikvarinių vertybių rinkėjai užsisklendė
Egzistuoja kolekcininkų biržos ir asociacijos, jie rengia sąskrydžius bei konferencijas, tačiau tai - apie rimtus kolekcininkus, kurių žaidimas, virtęs gyvenimo būdu, vyksta pagal nustatytas taisykles.
Rimti kolekcininkai konsultuojasi su ekspertais, dalyvauja aukcionuose, savo eksponatus renka tikslingai ir kryptingai, atsižvelgdami į koncepciją, temą, seriją, eksponato vertę, senumą, retumą, unikalumą.
Kolekcininkų pasaulyje yra klanų, kurie nemėgsta smalsių žvilgsnių. Čia sunkiai patenkama be rekomendacijų ir pažinčių. Pašaliečiai šioje bendrijoje, turinčioje nerašytus įstatymus, mažai pageidaujami.
Po kunigo ir kolekcininko Ričardo Mikutavičiaus tragiškos žūties Lietuvoje itin uždaras tapo antikvarines vertybes kolekcionuojančių žmonių ratas. Žmogžudystė, baudžiamoji byla, tardymas, teismai, kvietimai būti liudytojais Kauno antikvarinių daiktų kolekcininkų bendrijoje pasėjo baimę, susipriešinimą ir nepasitikėjimą.
Tuo pačiu šie įvykiai apnuogino ir ne pačius šviesiausius kolekcininkų gyvenimo bei veiklos užkulisius, kuriuose galima aptikti ne tik sveikos konkurencijos ir azarto, bet ir protą temdančio godulio, sąskaitų suvedinėjimo, užsakomų plėšimų.
Beveik iki
šaltojo karo
Ten, kur sukasi dideli pinigai, kolekcionavimas įgauna kitokį atspalvį nei kasdienybės praskaidrinimas. Nereti atvejai, kai kolekcionavimas tampa nebe nekaltu laisvalaikio pomėgiu, o manija, galinčia pasėti nesantaiką net tarp valstybių.
Kai į tarptautinį sąskrydį, kaip šį rugsėjį Vilniuje, susirenka alaus atributikos kolekcininkai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Slovakijos, Rusijos, Baltarusijos, Suomijos, Čekijos, būna linksmas ir draugiškas renginys su kolekcijų pristatymu, keitimusi eksponatais ir skirtingų šalių adresais.
Tačiau kai pasklinda žinios, kokių žygių kartais imamasi norint įsigyti keliais milijonais vertinamą unikalų senovinį automobilį ar dailės kūrinį, paaiškėja, kad brangių eksponatų medžioklė gali būti panaši į šaltąjį karą.
Brangiausias pasaulio automobilis, “Formulės-1” prototipas - 1938-ųjų gamybos “Auto Union V16”, šiandien neoficialiai vertinamas iki 10 milijonų JAV dolerių. Pretenzijas (ir anaiptol ne taikias bei draugiškas) į šį Zvikau mieste gamintą sportinį kalnų automobilį reiškė Vokietija, Rusija ir Latvija, kurioje jis atsidūrė Tarybų Sąjungos laikais.
Šiuo metu “Auto Union” įsigijusi “Audi” kompanija, tačiau tebeverda ginčai, ar “Audi” turi originalą, ar tik iš tuometinėje TSRS aršiausių automobilių kolekcininkų latvių už neįsivaizduojamai didelę sumą įsigytą kopiją.
Neverta kurpti paaiškinimų
Vilnietis lenktynininkas Stasys Brundza, kolekcionuojantis brangiausius ir kokybiškiausius šiuolaikinius automobilius, žino: tai puiki investicija. Tokia kolekcija visuomet savotiškas verslas. Panašiai ir su senovinių bei modernių ginklų kolekcijomis, nekalbant jau apie meno kūrinius.
Seimo nario Domininko Veličkos renkama vynų kolekcija - taip pat gana pragmatiškas pomėgis. “Kauno dienai” kolekcininkas pasakojo, kaip per kiekvienus šeimos pietus ant stalo atkeliauja bent vienas butelis iš jo vyno rūsio.
Vynų kolekcionavimas, toks įprastas Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje, Lietuvoje išpopuliarėjo neseniai. Šiuo metu tai viena naujųjų lietuviškų kolekcionavimo madų, kai prakutę verslininkai, įsirengdami naują būstą, iš anksto rūpinasi patalpomis vyno rūsiui.
Tuo tarpu aplinkos ministras Arūnas Kundrotas, renkantis mėlyno stiklo butelius, juokdamasis prisipažįsta, jog jo kolekcija skirta tiesiog džiuginti akiai ir širdžiai.
Psichologai sako, kad loginio paaiškinimo tikram kolekcionavimui dažniausiai neverta kurpti. “Kolekcionavimas - stabili, įprasminanti ir praplečianti gyvenimą aistra. Kolekcininkas nuolat ieško reto pašto ženklo ar augalo, ir tai verčia jo širdį plakti stipriau. Bet jis nežino, kodėl to ieško. Tiesiog jis ieško, randa ir įsigyja, o kartu patiria kažką nauja”, - teigia psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Nelieka galvosūkio dėl dovanų
“Kolekcionavimas yra liga”, - teigia akcinės bendrovės “Kauno Baltija” generalinis direktorius Raimundas Živatkauskas. Ir neva rimtai priduria: “Tuo užsiimti gali tik neturintis ką veikti žmogus”.
Paklaustas, ar įmonės generalinis direktorius yra būtent tas žmogus, kurį galima pavadinti neturinčiu ką veikti, R.Živatkauskas neslėpdamas ironijos atsako: “O kaipgi. Juk generalinis direktorius nieko neveikia, jis pasodintas už rašomojo stalo tik dėl grožio ir parašo”.
O jei rimtai, sako AB “Kauno Baltija” vadovas, tai yra dvi rūšys kolekcininkų: renkantys ir kaupiantys. “Renkantys - tai tie, kurie tuo užsiima rimtai. Aš, pavyzdžiui, tik kaupiu”, - paaiškina R.Živatkauskas.
“Tikras kolekcininkas buvo mano amžinatilsį tėvelis. Kai kurios jo kolekcijos turėjo labai senas šaknis ir tokių egzempliorių nerasi net muziejuose, - pasakoja jis. - Mano kolekcijos renkamos ne dėl išliekamosios vertės. Paprasčiausiai man patinka - kaip varnai blizgučiai. Man malonu tais daikčiukais pasidžiaugti, malonu juos apžiūrėti, o kai kuriais, pavyzdžiui, žiebtuvėliais, galiu naudotis. Pagaliau koks palengvėjimas draugams, norintiems pasveikinti viena ar kita proga - nereikia sukti galvos dėl dovanų”.
Prie dviejų daiktų norisi priglausti trečią
R.Živatkauskas turi daug kolekcijų. Jis renka vėžlius, žiebtuvėlius, alaus bokalus, originalių formų butelius, pakabukus. “Esu uždaras žmogus, su kolekcininkais nebendrauju. Renku tuos daiktus tik savo ir kolegų malonumui”, - sako jis.
“Apie tokias kolekcijas, kaip monetų ar vertingų pašto ženklų, šiais laikais pasakoti nepatartina. Todėl nieko ir nepasakosiu, - kalba R.Živatkauskas. - Kitaip reikėtų samdytis apsaugą”.
Bendrovės “Kauno Baltija” generalinio direktoriaus namuose yra apie 800 keraminių, akmeninių, pliušinių, metalinių, medinių, varinių, gintarinių vėžlių. Dešimtys įvairių formų ir konfigūracijų žiebtuvėlių. Iš daugybės pasaulio šalių pargabentų alaus bokalų ir butelių.
R.Živatkauskas prisipažįsta, kad jo eksponatai užima nemažai erdvės ir reikalauja kruopštaus dulkių valymo. “Bet kai tu netikėtai įgyji du tos pačios rūšies daiktus, norisi turėti jau ir trečią”, - aiškina jis.
“Gal tai su metais atsirandanti kaupimo manija? - svarsto 51 m. “Kauno Baltijos” vadovas. - Štai dabar man padovanojo du lygintuvus. Jau save pažįstu - ieškosiu ir trečio. Ko gero, tai naujos mano kolekcijos pradžia”.
Niekada nerūkęs renka pypkes
Uždarosios akcinės bendrovės “Linavos servisas” Kauno padalinio vadovas Tomas Stonis kolekcionuoja kaktusus. Automobilių padangomis, akumuliatoriais ir panašia atributika besiverčiančios UAB vadovas gali pasigirti šimtais žydinčių ir bežiedžių, pasišiaušusių spygliais ir švelniais kaip atlasas kaktusų.
Pragmatiškai vertinant, šie dažnai tokie neišvaizdūs augalai - visiškai nenaudingi, bet T.Stoniui jo apie 2 tūkstančių egzempliorių kolekcija teikia didžiulį džiaugsmą.
Niekada gyvenime nerūkęs 63 m. kaunietis Vaidutis Boguslauskas turi surinkęs įspūdingą pypkių kolekciją. “Jei klausite, kam aš jas rinkau ir iki šiol teberenku, neatsakysiu, - juokiasi buvęs inžinierius. - Mes, kaupiantys ir saugantys įvairius daiktus žmonės, dažnai patys klausiame savęs, kam visa tai, bet niekada atsakymo taip ir nerandame. Tačiau gal tikrasis džiaugsmas, kaip ir meilė, tokie ir yra, kai nerandi atsakymo į klausimą - kodėl?”
