Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Kelionė zaporožiečiu be amortizatorių
2003-07-19
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Geriausių kūrinių rinktinė visada panaši į norą reziumuoti nuveiktus darbus. O fotomenininkas Aleksandras Macijauskas kiek įsižeidžia: anokia čia gulbės giesmė, jei galvoje ūžia naujų knygų ir parodų projektai. Ką tik “Vagos” leidyklos išleistoje vieno iš Lietuvos fotomeno mokyklos grandų nuotraukų rinktinėje - 176 fotografijos iš negatyvų pritutintos spintutės fotografo namuose Aleksote. Paties autoriaus atrinkti sovietinių demonstracijų, kaimo turgų, Veterinarijos klinikų, užsienio kelionių, pliažo, vestuvių vaizdai ir tiesiog formos eksperimentai, nuotraukomis virtę už Lietuvos kultūros ministerijos skirtas lėšas.
- Į albumą įdėtos pompastiškų sovietinių šventinių demonstracijų akimirkos dabar atrodo tokios “meniškos” ir visai neabsurdiškos.
- Tačiau tada šios nuotraukos buvo tylioji mano rezistencija. Išryškindavau komiškus demonstracijos dalyvių charakterius, taip šaipydamasis iš absurdiškų švenčių ir jų personažų. Varomi į demonstraciją žmonės prieš ją išgerdavo, kad “sušiltų”, tada jau šokdavo ir dainuodavo nuoširdžiai. Paglostę okupanto savimeilę, eidavo į bažnyčią ir melsdavosi kitai ideologijai. Karnavalas.
- Stojusi Nepriklausomybė jau tada garsiam fotomenininkui A.Macijauskui - gerai ar blogai? Juk garsiai pakeiksnojate dabartį, prisimenate, kad socializmo laikais fotografams buvo lengviau atkreipti dėmesį į savo problemas.
- Ir vis vien dabar geriau. Net keista, kad nebereikia nieko prašyti slapta per sieną pergabenti į užsienio parodas siunčiamas nuotraukas. Žmona po naktinio budėjimo ligoninėje sėsdavo į traukinį ir veždavo į Rygą mano ar kolegų nuotraukas. Ten sutartoje vietoje jau laukdavo žmogus. Vieną nuotraukų kolekciją į Londoną išvežė šokėjai Norvaišos. Kai lietuvių fotografiją pastebėjo prancūzų, čekų meno kritikai ir fotografijos leidinių redaktoriai, patys atvažiuodavo į Maskvą ir ten skirdavo mums pasimatymus. Tik per atakuojančių rusų fotografų (tie irgi norėjo išgarsėti užsienyje) minią sunku būdavo iki svečių prisibrauti.
- Ką tik išleistame albume dominuoja nuotraukos iš garsiausių Jūsų ciklų - “Lietuvos turgūs” ir “Veterinarijos klinikos”. Gal jie Jums pačiam labiausiai patinka?
- Man patinka visos nuotraukos, kurios pavyko. Tačiau, žinoma, “turgus” ir “klinikas” - labiausiai vertinu. Vienas užsienio kolega man draugiškai patarė: tose šalyse, kur aktyvūs žaliųjų judėjimai, tu savo “klinikų” nerodyk - supras labai tiesmukai: gyvulėlių kankinimas (net Kaune viena knygininkė atsisakė pardavinėti albumą - per daug žiaurus). Todėl “Lietuvos turgūs” populiaresni Europoje, o “Veterinarijos klinikos” - Amerikoje.
- Visada įdomu klausyti Jūsų pasakojimų apie nuotraukų gimimo užkulisius. Nors šimtą kartų jau pasakojote, pakartokite dar kartą: visus Lietuvos turgus išvažinėjote zaporožiečiu...
- Penkiolika metų savaitgaliais iš Kauno išvažiuodavome 3 valandą nakties. Žmona šalia sėdi, vaikai ant galinės sėdynės miega. Iš manęs toks ir vairuotojas - tik po kurio laiko supratau, ko jie vemia: amortizatoriai neveikė. Nufotografavęs anksti rytą prasidėdavusį ir keletą valandų trukdavusį turgų, namo parvairuodavau vis kitu maršrutu - lankydavome miestelių bažnyčias ir kapines (negi beveidžius kultūros namus reikėjo lankyti?!). Mano vaikų pusseserė, kurią kartais veždavomės kartu, dabar yra turtinga, daug pasaulio mačiusi Vilniaus ponia. Tačiau susitikus visada tvirtina, kad vaikystės kelionės po Lietuvos turgus jai palikę didžiausią įspūdį.
- “Lietuvos turgūs” radosi iš siekio įamžinti nykstančius lietuviško kaimo tipažus, o “Veterinarijos klinikos”?
- Kartą Veterinarijos akademijoje rodžiau “Lietuvos turgų” ciklo nuotraukas. Vienas dėstytojas ir sako: atvykit į mūsų ligoninę, ten visus savo “turgų” žmones, atvežusius gydyti gyvulius, rasit. Užsikabinau. Veterinarijos akademija tuo metu buvo geriausia Sąjungoje. Mūsiškiai vyresniųjų kursų studentai jau darydavo sudėtingiausias operacijas, o rusai praktiką atlikdavo su moline karve. Klinikoje dirbo tiesiog talentai, tad nenuostabu, kad čia užtrukau septynerius metus. Būdavo skambina: atvežė “įdomų” paršiuką. Metu darbus ir tiesiai iš kabineto Fotomenininkų sąjungoje lekiu į klinikas. Kartu su veterinarais važiuodavau operuoti gyvulių (ar paprasčiausiai karpyti karvių nagų, vadinamųjų slidžių, užaugusių per žiemą) į kolūkius. Buvau liudytojas, kaip vienas kolūkio pirmininkas per pūgą į Kauną atvežė negalinčią apsiveršiuoti fermos pažibą - numylėtinę karvę.
- Ar nežinot, kaip toliau susiklostė nuotraukose įamžintų veterinarų likimai?
- Dauguma išėjo į privatų verslą. Stebėdamas juos galvodavau: Dieve mano, kad gydytojai taip mus mylėtų, kaip šie veterinarai savo pacientus!
- Albumą kažkodėl baigiate nediduku savo portretu, fotografuotu Arlyje 1990-aisiais. Jame atsipalaidavęs A.Macijauskas traukia dūmą!
- Penkiolika metų prancūzų fotomenininkai, garsiojo Arlio fotografijos festivalio rengėjai (Ž.K.Lemany ir co), mane kviesdavo atvykti. Žinodavo, kad manęs sovietų valdžia neišleis, bet vis vien atkakliai kviesdavo. 1990-aisiais pagaliau išvažiavau. Organizatoriai davė man pinigų: siausk, ištrūkai. Kiaurą parą Arlyje vyko meniniai renginiai, akcijos, koncertai. Prancūzai (paprasti žmonės ir valdžia kartu) atsipalaidavę bendravo. Atsipalaidavau ir aš. Man šis Arlio festivalis tapo labai brangus.
- Kodėl nerašote memuarų? Nuotraukų gimimo istorijos, savotiški užkulisiai taptų metų bestseleriu.
- Ne pirma to klausiate. Kada nors būtinai parašysiu.
