Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Kariškiai studijuoja streso pasekmes
2005-10-20
Daiva VALEVIČIENĖ
NATO karo medikai Kaune aptaria būsimąją psichologijos knygą, kurią ketinama išleisti tarptautinėse misijose dalyvaujantiems kariškiams
Sėkmė tarptautinėje taikos palaikymo misijoje gali priklausyti ne tik nuo karių pasirengimo, bet ir nuo to, ar jie visiškai ramūs dėl gimtinėje pasilikusių namiškių. Tarptautinio tyrimo duomenys liudija, kad krizinė situacija šeimoje yra dažniausia priežastis, dėl kurios įvairių šalių kariškai yra atšaukiami iš tarptautinių misijų.
Kaune prasidėjo visą savaitę truksiantis NATO šalių ir Aljanso partnerių karo medicinos specialistų darbo grupės forumas “Stresas ir psichologinė parama šiuolaikinėse karinėse operacijose”. Forume kalbama apie psichologinę paramą kariams karinio pasirengimo metu, misijose ir po jų, taip pat paramą karių šeimoms, psichologinio streso rizikos veiksnių įvertinimą.
Normali reakcija į nenormalią situaciją
Stresas psichologų akimis yra normali reakcija į nenormalią situaciją, o į tarptautines misijas išvykę kariai nuolat yra būtent tokios būklės.
“Iš pradžių, vos atvykus į Iraką ar Afganistaną, kariškiai turi labai daug darbo ir labai prastas gyvenimo ir buities sąlygas. Žmonių tame etape būna mažiau. Paskui atvyksta daugiau kariškių, atsiranda daugiau laisvo laiko, o jo praleisti nėra kur. Apklausdami iš misijų sugrįžusius karius, sužinojome, kad vienas nemaloniausių dalykų - rutina, ta pati teritorija ir tie patys veidai. Kariškių vadai nepratę spręsti buitinių konfliktų, o vien bausmėmis ir taip įtemptos psichologinės situacijos nepataisysi”, - sako Karo medicinos tarnybos Karių visuomenės sveikatos priežiūros sektoriaus programų skyriaus viršininkė Ramutė Vaičaitienė.
Ji pati dalyvavo pirmojoje lietuvių misijoje Irake, todėl puikiai žino, kad kariui svarbu ne tik jo paties saugumas. Jis turi žinoti, kad jo šeimos narius, ištikus bėdai ar net iškilus didesniems buitiniams rūpesčiams, kažkas parems. R.Vaičaitienė prisimena, kad tuomet, kai Lietuvoje likusiam jos vyrui pakilo aukšta temperatūra, prašė kolegės kad jį aplankytų.
Tarptautinė ekspertų grupė
“Paramos reikia ne tik kariškiams. Jų šeimų nariai dažnai išgyvena dar didesnį stresą, nes jie negali įvertinti realaus pavojaus. Išgirdę per žinias apie susišaudymą, jie nerimauja, kai negali tuojau pat įsitikinti, ar jiems brangus žmogus nenukentėjo. Todėl galvojama, kad kariuomenėje reikia žmonių, kurie nuolat palaikytų kontaktą su misijos dalyvių šeimomis”, - sako R.Vaičaitienė.
Darbo grupę, kuri iki kitų metų pabaigos turi išleisti kariškiams skirtą praktinės psichologijos knygą ir kompiuterinį jos variantą, sudaro daugiau nei 30 psichologų, psichiatrų ir sociologų, atstovaujančių devyniolikai NATO ir “Partnerystės taikos labui” programoje dalyvaujančių šalių.
Lietuvai atstovauja Karo medicinos tarnybos karo medicinos psichologė vyresnioji leitenantė Danutė Lapėnaitė. Ši grupė į susitikimus renkasi du kartus per metus nuo 2002-ųjų pavasario.
Nuolatinis specialistų bendradarbiavimas padeda jiems pasikeisti sukaupta informacija, patirtimi, parengti bendras rekomendacijas.
Leidinys praktikams
Grupė iki 2006 metų pabaigos planuoja išleisti knygą-vadovą karinių vienetų vadams su informacija ir praktiniais patarimais apie stresą bei psichologinę paramą karinių operacijų metu.
“Latvijoje ir Estijoje jau seniau susimąstyta apie psichologinę pagalbą tarptautines misijas atliekančių karių šeimoms, ten savanoriškai susibūrė jų tarpusavio pagalbos grupės. Pirmieji mūsų darbo grupės susitikimai buvo skirti išsiaiškinti, ką kiekviena šalis gali pasiūlyti įtraukti į būsimąją knygą. Parašyti ją ne specialistams - psichologams ir psichiatrams, o kariškiams yra sudėtinga. Jie turi gauti knygą, kurią atsivertę reikiamoje vietoje galėtų suprasti, ar konfliktinę situaciją gali išspręsti, ar reikia ieškoti pagalbos. Turi būti aiškiai nurodyti požymiai, pagal kuriuos jie galėtų įvertinti, ar po išgyvento streso karys gali tęsti savo misiją, ar santykiai komandoje yra normalūs. Juk, pavyzdžiui, po sužeidimo sunkiai išgyvena ne tik artimiausi draugai, bet ir visi kiti”, - pasakoja darbo grupės narė D.Lapėnaitė.
