Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Karikatūristo glėbyje negalavimams ankšta
2006-02-08
Virginija SKUČAITĖ
Anot žinomo dailininko karikatūristo Vladimiro Beresniovo, kaip reikia teisingai gyventi - parašyta Biblijoje
Vladimiras Beresniovas dažnai vadinamas didžiuoju tyleniu. Šio kuklaus, dažnai besišypsančio žmogaus gyvenimo hobis ir darbas - karikatūros, teikiančios jam didžiausią džiaugsmą, gerą nuotaiką ir stiprinančios sveikatą.
Daug vaikšto pėsčiomis
Gimęs ir užaugęs Baltarusijos kaime, Vlaberis (tokį slapyvardį V.Beresniovas pasirinko seniai) atvyko į Kauną Stepo Žuko taikomosios dailės technikume studijuoti meninį apipavidalinimą. Šiame mieste jis sutiko būsimą žmoną Birutę, be kurios neįsivaizduoja gyvenimo ir dabar. Pastaraisiais metais kuklus Beresniovų butas ištuštėjo - sūnus ir dukra su savo šeimomis gyvena atskirai.
“Keliuosi anksti - pusę šešių ar šeštą. Miegu mažai. Kaip Napoleonas - 4-5 valandas. Matyt, jaunystėje atsimiegojau. Išsimaudęs skubu ruošti kavą. Kai ji pakvimpa, keliasi ir Birutė. Jei niekur neskubu, tai ir mankštą padarau. Dar ir dabar stebinu anūkus padarydamas tiltelį ir pritūpdamas bei atsikeldamas ant vienos kojos”, - pademonstravo Vlaberis kojų raumenų jėgą.
Vlaberis daug vaikšto pėsčias. Jam nieko nereiškia pėstute nueiti iš Kalniečių rajono, kuriame gyvena, į Aleksotą pas dukrą. Visus Kauno rajonus pėstute yra pasiekęs. Vladimiras eina labai greitai. Ne tik žmona su juo nespėja, bet ir gerokai už jį aukštesni vyrai. Kaip, pavyzdžiui, kolega Vidmantas Kiaušas.
Dailininko žmona tvirtina, kad Vlaberis labai stiprus. “Pamatytumėt, kokius plotus mūsų sode su žoliapjove aplaksto. Mielai visus ūkio darbus atlieka. Jis labai judrus. Aš su juo jau nebespėju”, - prisipažino Birutė.
Kūryba - jėgų šaltinis
Per tris kūrybinio darbo dešimtmečius Vlaberis dalyvavo gal tūkstantyje tarptautinių parodų, kuriose pelnė daugybę apdovanojimų, tačiau pats mieliausias - lietuviško akmens kalakutas. Šį prizą dailininkas karikatūristas pelnė Marijampolėje. Vladimiras parodė vieną vertingiausių apdovanojimų - Italijoje vykusios tarptautinės karikatūristų parodos sidabro medalį. Na, o pats svariausias, anot karikatūristo žmonos Birutės, apdovanojimas - cukraus maišas, kurį turėjo po vienos parodos parsivežti namo. Vlaberio darbo kambaryje sunkiai telpa šimtai įvairiausių apdovanojimų, jo tapyti paveikslai, šūsnys karikatūrų, knygų iliustracijų eskizų.
Vladimiras įsitikinęs, kad kūryba jam suteikia jėgų, o ne jas atima. Jis vertina draugystę su bendraminčiais. Kartais ir alaus su jais išgeria. Vlaberas stiprių gėrimų nemėgsta ir seniai jais nepiktnaudžiauja. Nerūko. Kada paskutinį kartą buvo pas gydytoją? Prieš porą mėnesių. “Išgirdau kelias smulkias gydytojos pastabas, ir viskas. Paskutinį kartą rimtai sirgau vaikystėje, kai kankino angina. Teko jos atsikratyti prieš einant į kariuomenę. Tai buvo pirmoji ir kol kas paskutinė mano operacija”, - tvirtino Vlaberis, beveik kasmet pasitikrinantis sveikatą profilaktiškai.
Jo manymu, teisingai gyventi - tai ne tik mankštintis ir sveikai maitintis, bet, svarbiausia, dažniau kritiškai žvilgtelėti į savo vidų. Atskirti pelus nuo grūdų padeda Biblija, kurioje parašyta, kaip teisingai gyventi.
Mėgsta šeimininkauti
Vlaberis, be stiprios kavos, kurią geria rytais, mėgsta pats pasigaminti pusryčius. Mėgstamiausias patiekalas - kiaušinienė su pomidorais ir pomidorų padažu arba omletas. Stengiasi kasdien valgyti sriubą. Mėgstamiausia - bulvienė, kurią paskanina pakepintais svogūnais ir mėsos gabaliukais. Kartais pasilepina lašišiene: į puodą įpila du litrus vandens ir sumeta lašišos galvą bei uodegą. Kai išverda, nukošia. Į sultinį sumeta smulkiai pjaustytų bulvių, morkų, salierų lapelių, krapų (žalumynų prisidžiovina patys), druskos, pipirų, ir lašišienė gatava. “Nesu išrankus maistui, nevaržau savęs - valgau viską, kas patinka, ko norisi, bet saikingai. Jokio badavimo ar panašių eksperimentų”, - tvirtino dailininkas.
Vlaberis negalėtų ilgai gyventi kitose šalyse. “Pavyzdžiui, JAV maistas kažkoks sintetinis, - tvirtino dailininkas. - Jei ne lietuviško ir rusiško maisto parduotuvės, būtų buvusi liūdna viešnagė pas sūnų”.
Savas kaip batas
Dailininkas karikatūristas kasdien sėda prie darbo stalo. Anot Vlaberio, kol pasaulis egzistuos, tol karikatūristas turės darbo. Per metus spėja pusšimtyje vien tarptautinių parodų dalyvauti. O kur dar plakatai, emblemos, knygų viršeliai, bukletai, katalogai, albumai ar satyriniai aforizmai, vlaberizmais vadinami? Beje, juos rašyti pradėjo... grybaudamas. “Vaikščiojau po mišką, grybavau, fotografavau ir, kaip sakoma, nugrybavau - paklydau. Einu vienu keliuku. Grįžtu. Pasuku į kitą. Vėl grįžtu. Taip ir atėjo galvon pirmasis “vlaberizmas” - nėra kelio be kvailelio. Vaizdumo dėlei pacitavo dar keletą: “Pinigai - ne tik laimė, bet ir baimė”, “Geriau ragas ant kaktos negu dantys ant lentos”, “Savas kaip batas”, “Turėdamas laiko neturėdavo saiko”, “Nesuk man galvos”, - sako varžtas atsuktuvui”, “Ką pasėsi, tą ir ėsi”.
Kūrėjo “vlaberizmais” ir subtiliomis nerėksmingomis karikatūromis galima pasimėgauti solidžioje Vladimiro Beresniovo knygoje “Geriau ragas ant kaktos...” Dailininkas yra prasitaręs: “Niekada nedirbau tiems, kurie pasirengę tik žvengti”. Šiuos žodžius jis nuolat patvirtina savo darbais. Juos žiūrintiesiems dailininkas suteikia galimybę susimąstyti, džiaugtis, šypsotis. Tai, anot Vlaberio, labai svarbu dabartiniame gyvenime, kupiname įtampos, savęs alinimo, susvetimėjimo.
