Kapavietės paieškos atvedė į teismą


2003-02-03
Lina NAVICKAITĖ
Kapavietės paieškos atvedė į teismą

Nužudyto partizano dukra teisme tikisi išgirsti, kur palaidotas jos tėvas bei dėdė  

Lygiai prieš penkiasdešimt metų, 1953-iųjų sausį, Šakių rajono Žalgirio miške saugumiečių vykdytos operacijos metu buvo nužudyti du broliai partizanai - Jonas ir Antanas Aštrauskai. Vyresniosios kartos vietiniai gyventojai iki šiol mena, kaip tuo metu atrodė iš žeminės ištraukti sudarkyti miškinių kūnai, tačiau, kur jie galėjo būti palaidoti, niekam neteko išgirsti.

Nužudytųjų kapavietės bergždžiai ieškanti J.Aštrausko dukra įsitikinusi, jog yra žmonių, galinčių ir dabar nurodyti, kur buvo užkasti partizanai. Ji ryžosi kreiptis į teisėsaugos pareigūnus, kuriems pati nurodė asmenis, galėjusius vykdyti genocidą. Dėl šių įvykių iškelta baudžiamoji byla ir jau vasarį numatyta nagrinėti Kauno apygardos teisme. Teisiamųjų suolan sės tauragiškis Vytautas Vasiliauskas ir Griškabūdyje gyvenanti Martina Žukaitienė.  

Įvykiai užfiksuoti dokumentuose  

“Didžiausia mano gyvenimo svajonė - uždegti žvakelę toje vietoje, kur atgulė jų kūnai. Ir nesvarbu, kur ta vieta būtų - miške ar kanalizacijos griovyje”, - sakė Domeikavoje gyvenanti Jono Aštrausko dukra Martina Bikuličienė.

Moteris jau daugiau kaip dešimt metų savo jėgomis ieško artimųjų palaidojimo vietos ir šiandien teigia apie to meto įvykius jau galinti parašyti knygą.

“Kalbėjau su daugybe žmonių, surinkau archyvinius dokumentus, kuriuose aiškiai užfiksuota, kas išdavė ir nužudė partizanus. Yra ir gyvų liudytojų, tačiau žmonės iki šiol jaučia baimę ir vengia viešai kalbėti apie tą kruvinąjį išpuolį”, - teigė M.Bikuličienė, tėvą praradusi būdama vos šešerių.

Apie tragiškus įvykius žinota tik iš artimųjų pasakojimų, mat tuo metu mažoji Martina ir jos motina slapstėsi prisidengdamos svetimomis pavardėmis.

Pastaruosius keletą metų rinktuose archyviniuose dokumentuose M.Bikuličienė aptiko duomenų, jog 1953-iųjų metų sausio 2 dieną Šakių rajone, Žalgirio miške, saugumo darbuotojai įvykdė operaciją ir nužudė du nuo sovietinės valdžios besislapsčiusius partizanus Aštrauskus. Grifu “Visiškai slaptai” pažymėtuose dokumentuose užfiksuota, jog vieną iš partizanų nušovė Šakių rajono MGB skyriaus operatyvinis įgaliotinis Vytautas Vasiliauskas, o būrį saugumiečių iki žeminės atlydėjo agentė “Ramutė”. Šiuo slapyvardžiu, kaip paaiškėjo, buvo įslaptinta vietos gyventoja Martina Aleksaitė, vėliau tapusi Žukaitiene.

Šiandien M.Bikuličienė likimo ironija vadina tą faktą, kad ji ir įtariamoji - bendravardės.

Po daugiau kaip 40 metų ji susirado ir V.Vasiliauską, ir M.Žukaitienę, tikėdamasi išgirsti, kur buvo palaidoti žuvusieji. Tačiau privačiuose pokalbiuose net ir detaliai atsekus pokario metų įvykius, nepavyko ką nors daugiau sužinoti apie partizanų amžinojo poilsio vietą.

“Jeigu jie man būtų geranoriškai pasakę, kur užkasti mano artimųjų palaikai, į teismą tikrai nebūčiau kreipusis. Tačiau kai praradau viltį tai sužinoti geruoju, ryžausi kreiptis į teismą. Gal posėdžių metu išgirsiu, kur užkasė mano tėvelio ir dėdės kūnus”, - vylėsi nukentėjusioji.

Jos siekį palaikė ir Kovo 11-osios akto signataras A.Endriukaitis, kuris savo vardu 2000 metų sausį kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas išsiaiškinti partizanų užkasimo vietą ir įvertinti genocidą vykdžiusių asmenų vaidmenį bei atsakomybę.  

Mirtys įvertintos premijomis  

2000 metų balandį Šakių rajono apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje 1930 metais gimęs Vytautas Vasiliauskas kaltinamas genocidu, o to paties amžiaus Martina Žukaitienė - padėjusi vykdyti genocidą.

Tyrimo metu nustatyta, jog M.Žukaitienė, kuri tuo metu buvo Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentė, ir tos pačios sovietų valdžios represinės struktūros Kauno srities Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis V.Vasiliauskas kartu su kitais MGB priklausiusiais asmenimis dalyvavo operacijoje žudant Aštrauskus.

Išsamiose 1953-iųjų metų ataskaitose rusų kalba rašoma, jog 1916 metais gimęs Jonas Aštrauskas, slapyvardžiu “Siaubas”, vokiečių okupacijos metais tarnavo policijoje, o “banditų gaujos” veikloje dalyvavo nuo 1944 metų. Kartu su juo miškuose slapstęsis metais vyresnis jo brolis Antanas, turėjęs slapyvardį “Viršila”, taip pat dirbo policijoje.

Archyvuose saugomi dokumentai liudija, jog agentei “Ramutei”, parodžiusiai saugumiečiams partizanų žeminę, buvo sumokėta 2 tūkst. rublių, o labiausiai pasižymėję operatyviniai darbuotojai Nikolajus Minakovas ir Vytautas Vasiliauskas vėliau apdovanoti 500 rublių premijomis. Vieninteliam lietuviui, minimam tarp rusų tautybės saugumo darbuotojų, buvo pavesta atpažinti nužudytus brolius ir surašyti aktą.

Byloje yra sukaupta nemažai šiuos faktus patvirtinančių raštų, tačiau dokumentuose nėra nurodyta, kur buvo užkasti žuvusių “liaudies priešų” palaikai.  

Pinigus gavo, bet nešaudė  

Iš visų operacijoje pasižymėjusių vyrų bylą tyrusiems pareigūnams pavyko surasti tik V.Vasiliauską. Kiti - arba mirę, arba seniai išvykę iš Lietuvos.

V.Vasiliauskas ne vienoje bylos tyrimo apklausoje detaliai atpasakojo minėtus įvykius, tačiau neigė tiesiogiai dalyvavęs operacijoje. Jis patvirtino, jog Žalgirio miške beveik 80 ginkluotų vyrų būrį lydėjo moteris, prisistačiusi Ramute. Ją užkalbinęs V.Vasiliauskas tuomet sužinojo, jog moteris norėjusi partizanams atkeršyti, nes šie negarbingai su ja pasielgė. Kaltinamasis prisiminė, jog moteris pasakojo pasimylėjusi su jaunesniuoju partizanu, o šis vėliau leidęs su ja permiegoti ir savo broliui. Todėl ji ir nusprendusi jiems abiem atkeršyti.

Pats V.Vasiliauskas pareigūnams tvirtino nešaudęs nė į vieną iš partizanų, o vykdomą operaciją stebėjo stovėdamas su ta pačia moterimi po medžiu, maždaug už 50 metrų nuo bunkerio. Jis tik iš toli matė, kaip vieną iš brolių nušovė kariškiai, o antrasis žuvo į bunkerį įmetus granatą. Vėliau žuvusiųjų kūnai buvo atvežti į saugumo būstinės kiemą.

“Kai kūnus parvežė į kiemą, aš surašiau partizanų atpažinimo aktus”, - tvirtino V.Vasiliauskas.

Jis prisipažino gavęs premiją už dalyvavimą operacijoje, tačiau kategoriškai neigė paleidęs mirtiną šūvį į vieną iš brolių. Anot jo, tai buvo užfiksuota dokumentuose tik todėl, jog vadovybė norėjo jį paskatinti už gerą darbą ir šį nuopelną priskyrė būtent jam.

Kaltinamasis tikino tuomet nedavęs jokių nurodymų, kur palaidoti partizanus, ir jų kapavietė jam niekada nebuvo žinoma. Daugiau jam neteko sutikti ir moters, palydėjusios kariškius iki miško.  

Parodymus neigia 

Antroji kaltinamoji M.Žukaitienė apklausiama prisipažino buvusi užverbuota saugumo, turėjusi slapyvardį “Ramutė” ir agente dirbusi iki 1956 metų. Ji taip pat patvirtino dalyvavusi operacijoje, tačiau neigė rodžiusi kelią iki bunkerio, nors jį ir žinojo. Apklausose užfiksuotais moters žodžiais, ginkluotus vyrus į mišką palydėjo ne ji, o juodai apsirengęs vyras.

Garbaus amžiaus moteris iš dalies patvirtino V.Vasiliausko parodymus teigdama, jog paskutinėmis 1952 metų dienomis ji buvo patyrusi partizanų smurtą, tačiau dėl to ant jų nepykusi ir neketinusi išduoti. Ji žinojo, kur yra bunkeris, nes ne kartą su seserimi arba viena nešė besislapstantiems vyrams maisto.

Kai minėtus įvykius paprašėme detaliau papasakoti “Kauno dienai”, M.Žukaitienė suskubo paneigti visus 2000-2001 metais teisėsaugos pareigūnams duotus parodymus.

“Tuose žodžiuose nėra teisybės nė už grašį. Aš jutau didelį spaudimą iš nukentėjusiosios ir pareigūnų, todėl sutikau su viskuo, ko jie klausė, nors iš tiesų nedalyvavau jokioje operacijoje”, - teigė kaltinamoji.

Prisiimti tai, ko nepadarė, M.Žukaitienė neva pasiryžo dėl neįgalios dukters.

“Nenorėjau, kad ji jaudintųsi ir matytų, kaip man sunku girdint tokius kaltinimus. Todėl sutikau su viskuo tikėdamasi, kad mano šeimą paliks ramybėje”, - tikino moteris.

“Apie tuos įvykius girdėjau iš tuometinio savo draugo kariškio Minakovo. Jis buvo auksinis žmogus. Išgelbėjo mano šeimą nuo tremties į Sibirą. O Aštrauskų artimiau nepažinojau ir nė su vienu nedraugavau. Visos tos istorijos išlaužtos iš piršto”, - pridūrė ji.

Vis dėlto prisimindama to meto įvykius Griškabūdžio gyventoja ne kartą painiojosi, tai patvirtindama, tai vėl paneigdama byloje užfiksuotus savo pačios žodžius. Ji, nors ir neigė ryšius su partizanais, gana gerai žinojo operacijos detales ir vis kartojo pasirengusi prisiimti kaltę “už padarytas klaidas”.

Artėjančiame teismo posėdyje ji nesiruošia įrodinėti savos tiesos ir yra nusiteikusi priimti bet kokią bausmę. Kalėjimas M.Žukaitienės jau taip pat nebaugina, nes pernai ji palaidojo dukrą, kurią, paralyžiuotą nuo pat gimimo, slaugė 45 metus.

“Nukentėjusiajai reikia ne artimųjų kapų, o pinigų. Tam ji ir pateikė tūkstančius siekiančius civilinius ieškinius”, - teigė ji. Baigdama pokalbį M.Žukaitienė metė kaltinimą ir žuvusiųjų pusėn, kurie, anot jos, ne kovojo už Lietuvos laisvę, o tik plėšė vietos gyventojus.  

Daugybė nežinomų kapų  

Išnarplioti per penkiasdešimt metų susipynusias tragedijos detales teks Kauno apygardos teismui, kuris jau kelis kartus buvo priverstas atidėti bylos nagrinėjimą dėl kaltinamųjų sveikatos sutrikimų. Teismo medicinos ekspertai jau pateikė išvadą, jog abu 72 metų sulaukę asmenys gali dalyvauti teismo posėdžiuose.

Net jeigu teismas ir pripažins teisiamuosius kaltais, akivaizdu, kad nebus galima jų priversti nurodyti kapavietę, nors M.Bikuličienė įsitikinusi, jog V.Vasiliauskas tą vietą ir dabar galėtų parodyti žemėlapyje.

Šiuo metu paminklas Aštrauskų atminimui pastatytas Žalgirio miške, šalia buvusios partizanų žeminės, jau virtusios nedidele dauba. Šią vietą ir sovietiniais metais žymėjo kryžiai, įrėžti į žeminę supančių medžių kamienus.

Iki čia žurnalistus palydėjo vienas netoliese esančio Kregždančių kaimo gyventojas, atmintyje nešiojantis nemažai partizanų sušaudymo tragedijos smulkmenų.

“Tais laikais be žinios dingo daugybė vyrų, nukentėjo nemažai kaltų ir nekaltų šeimų. Žmonės kalbėdavo, jog nužudytųjų kūnus po griovius išmėtydavo, šunims sušerdavo...” - kalbėjo ūkininkas.

“Aštrauskai negalėjo būti blogi vyrai, antraip nebūtų tiek ilgai išgyvenę miške. Nemažai žmonių žinojo, kur jų žeminė, tačiau neišdavė”, - samprotavo vyras, kategoriškai atmesdamas M.Žukaitienės kaltinimus.  

Bylos teismų nepasiekia 

Generalinės prokuratūros duomenimis, nuo 1990-ųjų buvo iškelta daugiau kaip 130 baudžiamųjų bylų, susijusių su genocidu bei karo nusikaltimais tiek vokiečių, tiek sovietinės okupacijos metais. Didžiąją jų dalį teko sustabdyti arba nutraukti, taip ir nesuradus kaltinamųjų arba paaiškėjus, kad jie jau mirę.

Iš viso šalies teismus pasiekė vos 13 tokio pobūdžio baudžiamųjų bylų. Nuteisti 5 genocidu ir karo nusikaltimais kaltinti asmenys.