Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Kaip pamilti valdžią
2004-10-15
Julius LENČIAUSKAS
Kai kurie rinkėjai sako, kad nežino, už ką reikėtų balsuoti ir antrajame ture, todėl vėl nežada eiti į rinkimus
Lietuvoje vis dar tvyro nuomonė, kad valdžia yra kažkas svetimo, susieto su prievarta, todėl tokio “sutvėrimo” negali mėgti, nebent - bijoti. Psichologai jau senokai tvirtina, kad toks požiūris ne tik klaidingas, bet ir kenkia sveikatai.
Aš nieko nemačiau
Algimantas Savickis iš Kėdainių piktinosi mūsų abejingumu beveik viešai daromam blogiui. Šis žmogus, pasiūlęs temą, tvirtino, kad nenoras matyti visai šalia krečiamų šunybių, prisilaikymas “nematymo” pozicijos, padeda klestėti, o gal net ir skatina blogį.
Štai įvyko avarija, nukentėjo žmonės, tačiau kaltininkas iš įvykio vietos paspruko. Kol atvyko policija, bėglio, kaip sakoma, ir pėdos ataušusios. Ar kas matė? Aišku, kad matė, nes nelaimė įvyko judrioje gatvėje. Staiga visi potencialūs liudytojai ėmė trauktis, kaip nuo įkyrių musių gintis klausimų. Aš nieko nemačiau, ir viskas.
Žmonės, sugrįžę iš Vakarų valstybių pasakoja, kaip kaimynas paskundžia kaimyną, jeigu šis nusikalto bendrai tvarkai. Net dėl to, kad, sakykim, prišiukšlino bendrai tvarkomą gatvę. Tuo ypač pasižymi pedantiškieji vokiečiai. Labiau pasitikima policininkais, todėl visuomenė nuoširdžiai jiems talkina.
Kodėl taip nėra mūsų krašte, nors kitiems pavydime tvarkingumo ir didesnio saugumo? Priežasčių nemažai, bet, specialistų nuomone, o ir beveik kiekvienas galėtume patvirtinti iš savo praktikos, kad skųsti valdžiai, liudyti prieš kitą kažkaip nepriimta. Nebent iš piktdžiugiško pavydo.
Gal tai ateina iš kalėjimų, kai “stukačiai” ne tik kad negerbiami, bet stengiamasi su jais susidoroti? Kaip ne kaip, bet beveik dešimt tūkstančių mūsų valstybės žmonių praeina tokią kalėjimų praktiką. Tam tikras pavojus išlieka ir gyvenantiems laisvėje. Ypač tada, kai įduotas, sakykim, chuliganas jau po paros areštinėje atsiduria laisvėje, ir žmogui, atlikusiam pilietinę pareigą, nedviprasmiškai pagrasina atsilyginti. Daug ką nuo liudijimo atgraso ilgos pareigūnų apklausos, kvietimai į teismo posėdžius, neretai neišlaikomas pageidautas liudytojų anonimiškumas.
Gyvenimas “ne valstybėje”
Daugelis savotišką pilietiškumo egzaminą laiko per rinkimus, balsuodamas. Tačiau ir šis laikotarpis jau pradeda darytis ne toks aktualus, nes kasmet balsuoti ateina vis mažiau piliečių. Ypač rinkėjai sutrikę šiemet, kai valstybėje tarsi vėjo šuorai vienas po kito nuvilnijo politiniai skandalai. Tie veikėjai, už kuriuos, atrodė, kad galėtum galvą guldyti, pasirodė, kad bjauriai prisidirbo. O čia, žiūrėk, atsirado naujų, iki šiol valdžioje nebuvusių, pranašų, kurie žada ir žada.
Keista, bet rinkimų pažadus žmonės gana greitai pamiršta, neskaito programų, kurios būna viena į kitą labai panašios. Todėl susiorientuojama paskutinę minutę ir balsuojama už patrauklesnės išvaizdos ar gražiau pakalbėjusį kandidatą. Gal net už tą, kuris rinkimų išvakarėse padovanojo šepetį, skalbimo pastos ar masiniame renginyje įpylė degtinės... Jau kelintą kartą rinkimuose balsuojame ne už Joną ar Petrą, bet prieš Antaną. Taip tarsi keršijam.
Užsieniečiai pastebi, kad mūsų žmonės nėra savikritiški ir savęs nekaltina, kad per menkai išrinktą valdžią kontroliuoja. Todėl už neįvykdytus pažadus didelė kaltė tenka ir rinkėjams, kurie nesugeba pareikalauti, kontroliuoti, nebuvo aktyvūs, nesuprato, kad valdžios vyrai ir moterys ne tik prieš rinkimus turi būti piliečių valios vykdytojai. Kartais pati valdžia slopina piliečių aktyvumą.
Šiuo metu labiausiai neapgalvotas ir visuomenei žalingas žingsnis - neiti į rinkimus. Kritikos verta nuomonė, kad “aš nieko nepakeisiu, todėl nebalsuosiu”.
Į rinkimus reikia eiti ir dėl to, kad nesijaustume gyvenantys svetimoje valstybėje, kur valdo tie, kurie buvo išrinkti be mūsų. Specialistai, matyt, teisūs sakydami: jeigu neinate į rinkimus, nekontroliuojate tų, kuriuos kažkas išrinko, tai kaip galima vėliau piktintis valdžia - “ne taip” išrinktais kandidatais? Tada ir didžiausi prakeiksmai nepasiekia adresato ir iš esmės yra neteisingi.
Nesveikas požiūris
Gydytojai tvirtina, kad aktyvūs žmonės būna sveikesni, nors visuomeninei veiklai sugaišta daugiau laiko. Tokie daugiau juda, labiau pasitiki savimi, todėl ir ilgiau gyvena.
Sociologiniais tyrimais įrodyta, kad visuomeniškai aktyvūs žmonės mažiau kenčia nuo depresijos, tuščiai nekritikuoja valdžios, o reikalauja konkrečių sprendimų. Aktyvesni visada noriai dalyvauja ir palaiko visuomenines akcijas ir iniciatyvas, nes supranta, kad kuria visuomenę, kurioje teks gyventi ir jų palikuonims. Nėra abejonės, kad tokie visada išreiškia savo valią rinkimuose. Visada sveika žinoti, kad valdai situaciją, o ne ji tave.
O kas laukia pasyviųjų? Dažnai skundžiasi gyvenimu, patys nieko nedaro, nes tiki, kad viską už juos turi padaryti valdžia. Tokiu būdu nepadeda valdžiai spręsti problemų, o valdžią kritikuoja tik už akių, nes vengia dalyvauti susitikimuose, visuomenės akcijose.
Sociologai seniai atkreipę dėmesį, kad pasyvieji kur kas dažniau linksta į alkoholį, narkotikus, net į savižudybę. Todėl nekeista, kad nepataisomai pasyvūs žmonės dažniausiai būna abejingi visuomenės turtui ir tiems, kurie jį gadina, nesusimąsto, kad toks turtas įgytas už mokesčių mokėtojų pinigus.
