Generalinis direktorius, prorektorius, įtakingų visuomeninių organizacijų pirmininkas - tai tik dalis šio vyro užimamų aukštų pareigų. Jis neabejotinai patenka į geriausių šalies medikų, garsėjančių moksline veikla ir novatoriškais gydomosios medicinos darbais, sąrašą. Gal dėl to apie jį sklando begalės gandų - nuo milžiniško darbo užmokesčio iki imperialistinių siekių Kauno sveikatos sistemoje. Paguodą ir užtarimą jis visuomet randa šeimoje, kuriai kaskart lieka vis mažiau laiko. Dar jo gyvenime yra medžioklė, medžio drožinėjimas ir sportas. Ir kai pagalvoji, kad toks žmogus jau negalėtų turėti jokių ambicijų, jis tai akimirksniu paneigia. “Žmogus, kuris nebeturi ambicijų, yra miręs, o aš dar gyvas”, - ryžtingai pokalbį pradeda Kauno medicinos universiteto senato pirmininkas ir prorektorius bei Kauno klinikų generalinis direktorius.

- Į pabaigą artėja Jūsų kaip Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) generalinio direktoriaus kadencija. Ar didžiausiai miesto gydymo įstaigai sieksite vadovauti dar penkerius metus?

- Į šias pareigas esu paskirtas dar tada, kai kadencijų nebuvo, todėl mano darbo sutartis - neterminuota. Kol kas neketinu palikti Klinikų generalinio direktoriaus posto, manau, jog susitvarkau su šiuo darbu. Džiaugiuosi, kad institucijos, kuriai vadovauju, raida yra progresyvi. Manau, kad ateityje galime dar labiau sutvirtėti. Kita vertus, jau dabar Kauno klinikos atitinka visus europinius standartus. Gerėjant šalies ekonomikai, pritraukiant ES struktūrinius fondus, lengviau įgyvendinsime ir kitus ateities uždavinius.

- Ko trūksta, kad didžiausios šalyje Kauno klinikos taptų gydymo įstaiga Nr.1 Lietuvoje?

- Nieko netrūksta, ji tokia ir yra. Santariškių klinikos - perpus mažesnės, jose nesutelkti visų sričių specialistai. Be to, jie, kitaip nei mūsų gydymo įstaiga, neteikia visų paslaugų. Santariškių klinikų vadovas yra pareiškęs, kad jų tikslas - turėti tokią struktūrą, kokia yra mūsų klinikose. Turiu pasakyti, kad mūsų ligoninėje dirbantys specialistai yra aukšto lygio profesionalai ir daugelyje sričių lenkia kolegas iš Vilniaus. Vienintelis trūkumas - mažokai dėmesio skiriame informacijos pateikimui. Kita vertus, svarbus ir sostinės fenomenas. Vilniuje net prastesnis daiktas spindi labiau nei Kaune. Šiuo aspektu mums sunku konkuruoti.

- Pats užimate ne vienas atsakingas pareigas - jau minėtas generalinio direktoriaus, taip pat Chirurgijos klinikos vadovo, Kauno medicinos universiteto prorektoriaus ir senato pirmininko bei Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininko. Ar vienam žmogui - ne per daug?

- Pareigų tikrai nemažai, tačiau tik dalis jų - apmokamos. Atlyginimą gaunu kaip generalinis direktorius, ketvirčiu etato dirbu kaip gydantis gydytojas bei Chirurgijos klinikos vadovas.

Visos kitos pareigos nėra apmokamos. Universiteto statute parašyta, kad generalinis direktorius automatiškai tampa ir universiteto prorektoriumi. Suspėti tikrai nelengva. Kaip vadovas, turiu komandas, kurioms deleguoju tam tikras pareigas ir įgaliojimus. Vadovui nereikia rašyti konkrečių raštų ar įsakymų, svarbu suprasti ir nukreipti instituciją strategine linkme. Kitos pareigos suteikia galimybę aiškiau matyti, kurioje sistemos vietoje yra Kauno klinikos, ypač Lietuvos mastu sprendžiant klausimus Nacionalinėje sveikatos taryboje.

- Jūsų atlyginimo tema gana plačiai aptarinėta visuomenėje, skelbta neproporcingai didelė suma. Ar tikrai uždirbate daugiau nei 36 tūkstančius litų? 

- Man dažnai knietėjo viešai įvardyti atlyginimo dydį, norėjau, kad eskalavusieji temą pamatytų, jog realiai jis kelis kartus mažesnis nei minėti skaičiai. Paskui nutariau: tegul kalba. Lietuvoje yra įstatymai, jei reikės, pagal juos pateiksiu tokią informaciją, bet į kitus dalykus nesivelsiu. Skaitytojus galiu užtikrinti, kad tos sumos, kurios buvo įvardytos, daug kartų padidintos. Atlyginimą man nustatė sveikatos apsaugos ministras Romualdas Dobrovolskis, jo nepakeitė nei Juozas Olekas, nei Žilvinas Padaiga.

- Jis, ko gero, to niekada nedarys, juk, kaip ir Jūs, iki tapdamas ministru dirbo Kauno medicinos universiteto prorektoriumi. Be to, dažnai pasirodo informacija, kad, į pagalbą pasitelkęs sveikatos apsaugos ministrą, siekiate daugelį Kauno miesto gydymo įstaigų prijungti prie Klinikų. 

- Ministras galėtų sakyti, kad atlyginimą laikas padidinti, - juokiasi. - O dėl mano ketinimų - jie yra pozityvūs. Kilus ažiotažui dėl Kauno onkologijos ligoninės, mano nuomonės niekas neklausė. Matyt, nenorėjo išgirsti mūsų motyvacijos ir argumentacijos. Tie motyvai yra įvardyti strateginiuose Vyriausybės reorganizavimo projektuose, kuriuose nurodoma, kad reikia koncentruoti pagalbą, nedubliuoti greta esančių paslaugų ir išteklių. Tai būtina daryti.

- Neatsisakote ir chirurgo praktikos, kuriai, ko gero, skiriate mažiau laiko. Ar taip siekiate neprarasti įgūdžių? 

- Nesakyčiau, kad siekiu neprarasti įgūdžių, yra kiek kitaip. Pirmą sėkmingą kepenų transplantaciją su kolegomis padariau aš, džiaugiuosi, kad keletas pacientų po sudėtingų operacijos išgyveno. Tiesa, pirmoji pacientė mirė, tačiau ji mirė ne dėl chirurginių komplikacijų, o kitų veiksnių.

- Kai kurie medikai pirmąsias operacijas vadina eksperimentinėmis, esą jų metu rizika gerokai didesnė. Ar pritariate tokiai pozicijai? 

- Visiškai nesutinku su žodžiu “eksperimentinės”, tačiau atlikdamas pirmą operaciją chirurgas turi mažiau įgūdžių, padidėja rizika, bet kažkada juk reikia pradėti. Kūdikis juk irgi kažkada pradeda vaikščioti, nors iš pradžių ir pargriuva, tai nereiškia, kad jis eksperimentuoja, atvirkščiai, - progresuoja. Ilgai rengiamės pirmosioms operacijoms - vykstame į užsienio klinikas, kur jos atliekamos jau ne vienerius metus, pasisemiame patirties. Tai - ilgas procesas, pavyzdžiui, kepenų transplantavimui rengėmės trejus metus. Ir ne aš vienas, visa komanda - pirmiausiai chirurgas Giedrius Barauskas, slaugytojos, nemažai kitų specialistų.

- Kaip jaučiatės tuomet, kai Jūsų išoperuotam žmogui nepavyksta išgyventi? 

- Kiekvienam gydytojui paciento mirtis yra gilus sukrėtimas, verčiantis analizuoti, ar viską padarei gerai, gal ką nors galėjai atlikti kitaip. Operacija - tai ne detalės tekinimas pagal aiškų brėžinį. Kiekviena operacija - improvizacija ir kūryba, dirbi pagal esamą situaciją.

- O kaip vertinate kalbas, kad mieste padėjote susiformuoti savotiškam iš Plungės kilusių medikų klanui? 

- Ką reiškia klanui? Žinau, kad tokie žodžiai minimi. Neįsivaizduoju, kaip galėjau turėti įtakos profesoriui Benečiui, kad jis taptų pasaulinės klasės chirurgu - geriausiu Lietuvos kardiochirurgu.

- Kada jaučiatės geriau - laikydamas rašiklį ar skalpelį? 

- Skalpelį. Laikydamas jį labiau priklausau nuo savęs. Žinau, ką ir kaip galiu padaryti, mažiau veikia pašaliniai faktoriai. Vadovaujant nuo tavo padaryto darbo ne viskas priklauso. Vieną pavyzdį jau aptarėme, Klinikas iškėlėme į pirmą vietą, tačiau ne itin gerai apie tai informavome visuomenę. Be to, veikia ir kitos subjektyvios jėgos bei interesai, kurie trukdo įgyvendinti vienus ar kitus veiksmus. Niekada negali kontroliuoti situacijos, kartais oponentai meta dezinformaciją, melą ir šmeižtą. Kiekvienas žmogus, kuris dirba rimtesnius darbus, matyt, gavo kibirą pamazgų.

- Tačiau Jūs esate gavęs ne tik, kaip sakote, pamazgų, bet kartą buvo šauta į Jūsų namus. Ar dabar ramiau gyvenate? 

- Taip ir liko neaišku, kas ir dėl ko paleido tą šūvį. Sklandė įvairios versijos, tačiau nė viena nebuvo įrodyta. Vėliau nesulaukiau jokių panašių dalykų. Pats sau neatsakiau, kas šitaip elgėsi. Gali būti, kad taikyta visai ne į mano namus.

- Nejaugi nepažįstate savo priešų? 

- Man regis, jų neturiu. Aišku, yra norinčių užimti ir mano kaip generalinio direktoriaus kėdę, bet jų nelaikau priešais. Nėra ta kėdė tokia minkšta.

- Beje, ar Jums tinka visuomenėje suformuotas stereotipas, kad daugelis būsimų chirurgų jau nuo šešerių metų žaidžia su skalpeliu? 

- Skalpelio neturėjau, bet su peiliuku jau lakstydavau. Ir baldus pagražindavau, ir pirštus susipjaustydavau, iki šiol likęs ne vienas randas. Dirbdamas chirurgu labai retai susižaloju, o jaunystėje pirštai dažnai būdavo aprišti.

- Ar pačiam yra tekę gulti ant operacinio stalo? 

- Ne. Bet tai labai reliatyvus dalykas, gali tekti.

- Paprastai svarbiausia chirurgo savybe įvardijamas sugebėjimas greitai priimti esminius sprendimus. Ar ši savybė Jums būdinga? 

- Iš tiesų ši savybė gana svarbi. Ji būdinga visiems chirurgams, kai vyksta operacija, turi apsispręsti - daryti taip ar kitaip. Manau, kad ir aš turiu tokių sugebėjimų. Jie padeda ir dirbant administracinį darbą.

- Kiek ilgiausiai truko Jūsų atlikta operacija? 

- Neatsitraukdamas dirbau ilgiau nei devynias valandas. Aišku, tam reikia neblogos fizinės formos. Kažkada sportavau, dabar tai darau gerokai rečiau. Anksčiau yra tekę iškovoti pirmas vietas bėgimo, šuolių į aukštį rungtyse. Kita vertus, kai stovi operacinėje, užmiršti viską, net šlapintis nesinori. Operacinėje devynios valandos praskrieja labai greitai, jauti tik nuovargį ir nuolatinę įtampą. Jei nieko neveikiant reikėtų stovėti devynias valandas, matyt, neišstovėčiau.

- Ar tiesa, kad chirurgo aukso amžius prasideda, kai medikui sukanka penkiasdešimt? 

- Tokio amžiaus chirurgas iš tiesų pasiekia aukščiausią tašką profesinėje srityje, vėliau gali prasidėti savotiškas smukimas. Kita vertus, tai nereiškia, kad nėra talentingo ir profesionaliai dirbančio jaunimo. Galiu tik pasidžiaugti, kad dalis mano mokinių, dirbančių Chirurgijos klinikoje, yra tikri profesionalai. Yra šeši žmonės, kurie galėtų mane pakeisti. Tuo tarpu kitose universitetinėse ligoninėse to nėra - dirba lyderis, o po jo nėra vieno tokios pat kvalifikacijos specialisto.

- Tai kodėl neužleidžiate vietos jaunesniems? 

- Manau, kad dar esu reikalingas Chirurgijos klinikai. Esu potencialesnis gal ne klinikinio, bet organizacinio, mokslinio darbo prasme. Kai pajusiu, kad yra pranašesnių specialistų, kurie gali perimti tuos darbus, pasitrauksiu.

- Jūsų žmona - taip pat medikė, vadovaujanti 1-ajam vaikų ligų skyriui. Politikoje, matyt, šis faktas būtų įvertintas kaip privačių ir viešųjų interesų painiojimas. 

- Ne, tikriausiai nebūtų. Ji į dabartines pareigas paskirta dar prieš tai, kai tapau direktoriumi. Tada dirbau tuometinėje Kauno 3-iojoje klinikinėje ligoninėje Chirurgijos katedros vedėju. Mūsų institucijoje dirba ne viena šeima, bet to nevadinčiau interesų painiojimu.

- Paprastai šeimos, kuriose abu sutuoktiniai - medikai, finansiškai sunkiai verčiasi... 

- Tikrai kyla problemų, bet ne finansinių, o nuolat trūksta laiko. Retai randame galimybę pabūti kartu. Kai pavargęs grįžti namo, ne visuomet susitikus su šeima pavyksta sukurti šventę. Žmona taip pat aktyviai dirba ir mokslinį darbą, todėl tikrai neturime daug laiko džiaugtis gyvenimu.

- Ko gero, namuose dažniausiai kalbate apie mediciną, tačiau žinau, kad negalite gyventi ir be muzikos? 

- Taip, žmona dainuoja Klinikų moterų ansamblyje, jis išsilaiko be ypatingos mūsų paramos. Be to, pats mėgstu muziką, kažkada dainavau chore. O dukterys dainuoja geriau už mane ar žmoną. Per valstybines šventes visuomet visa šeima išeiname į kiemą, prisijungia kaimynai, iškeldami valstybinę vėliavą, giedame himną.

- Vienos dukters, ko gero, tame būryje trūksta, juk ji studijuoja užsienyje? 

- Mokėsi kiek anksčiau - Briuselyje ir Strasbūre studijavo politologiją, sėkmingai baigė. Vyriausioji, kaip ir tėvai, pasirinko mediciną. Norėjo būti chirurge, tačiau atkalbėjau. Moteris dirbdama chirurge labai daug praranda. Kitoms mergaitėms medicina apskritai nepasirodė įdomi.

- Minėjote sportą, muziką, ar laisvomis dienomis nenuveikiate nieko ekstremalesnio? 

- Na, medžioju, mėgstu dirbti su medžiu, statybinėmis medžiagomis. Sugebu tekinti medžio staklėmis, galiu ir mūryti, tinkuoti, suvirinti. Pats to išmokau, nors pirma patirtis virinant nebuvo labai gera, dvi dienas skaudėjo akis, prieš virindamas pamiršau jas prisidengti specialia kauke.

- Atrodo, humaniška gydytojo profesija ir medžioklė nelabai dera. 

- Chirurgai medžioja gerokai dažniau nei vidaus ligų gydytojai. Aišku, daugelis medžioti eina ne norėdami pralieti kraują, o siekdami patirti kitų emocijų, atsipalaiduoti nuo darbo, patiriamos įtampos. Įsijungia visai kitokios emocijos - laukimo, girdėjimo, klausymo, stebėjimo. Veiklos pakeitimas iš tiesų atpalaiduoja.

- Kalbėjome apie Klinikų įvaizdžio formavimą. Įdomu ir tai, ar kas nors rūpinasi Jūsų išvaizda? Pastebėjau, kad kartais ją keičiate. Pavyzdžiui, dar prieš kelerius metus buvote barzdotas. 

- Prieš 23 metus pradėdamas dirbti Klinikose taip pat buvau su barzda, tačiau ją nusiskutau, nes tuometinis, sakyčiau, įdomių pažiūrų skyriaus vedėjas paklausė, ar noriu būti chirurgas, ar - su barzda. Nusiskutau, barzda nebuvo toks turtas, dėl kurio reikėtų atsisakyti chirurgijos. Antrą kartą barzdą nusiskutau dėl kitų priežasčių. Apskritai išvaizdai skiriu labai mažai dėmesio.