Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Jonas Mekas
2007-05-19
Remigijus JURGELAITIS
Žymus, bet kuklus. Pripažintas, bet paprastas. Solidaus amžiaus, bet jaunatviškai aktyvus. Kūrybingas, bet fiksuojantis tik tai, kas tikra. Toks gali būti vienas žmogus - kupinas prieštaravimų ir ieškojimų. Ne tik gali, bet ir yra. Ir jis garsiausias Lietuvos režisierius. Kamera, juoda skrybėlė ir švarkas - išskirtinės jo įvaizdžio detalės. Kaip ir šelmiškas žvilgsnis, nuoširdi šypsena ir paprastas kalbėjimas. Tikra alternatyva arogantiškam ir visko persisotinusiam Holivudui. “Kino pramonėje žmonės turi per daug idėjų, tada daro viską, kad jas įgyvendintų. Kiekvienas mano sprendimas yra malda ir meditacija”, - prieš mane sėdėjo vienas labiausiai pasaulyje pripažintų avangardinio kino kūrėjų Jonas Mekas.
- Ir šiandien rankose laikote vaizdo kamerą. Kuriate dar vieną filmą?
- Aš nekuriu. Niekada nesu nieko sukūręs. Taip, filmuoju. Viską darau labai paprastai. Vaikštau, žiūriu, kartais įjungiu kamerą. Fiksuoju gyvenimą. Viskas pernelyg paprasta.
- Juk sakoma: paprastumas ir yra genialumas.
- Galbūt. Žinau viena - tikrai nekuriu. Gyvenimas yra tikra kūryba. Visuomet turiu kamerą. Ji neužima daug vietos. Labai lengvas ir paprastas daiktas. Dabar kameras turi visi vaikai, kodėl man jos nesinešioti?
- Italijos mieste Turine vykusioje knygų mugėje pristatyti ir Jūsų filmai. Nacionalinio kino muziejaus salėje susirinko per 100 žiūrovų. Juk esate pratęs prie didesnių auditorijų?
- To nesureikšminu. Holivudas yra pratęs prie didesnių auditorijų. Aš kultūros neskirstau. Esu ūkininkas. Ūkininkas, kuriam reikalinga ir karvė, ir višta, ir arklys. Taigi Holivudas užima savo nišą, avangardas - savo, dokumentika - savo. Man prie širdies visi menai. Kai manęs paklausė, kas labiausiai patinka iš poetinio kino kūrėjų, negalėjau išskirti, išvardijau penkiolika. Juk kiekvienas dirba skirtingom formom.
- Į Turiną Jus atlydėjo keli jaunuoliai. Žinau, kad vienas jų - sūnus Sebastianas. Ar jis irgi filmuoja gyvenimą?
- Jis domisi literatūra ir kalbomis. Mokosi ir italų kalbos, todėl mane ir atlydėjo į knygų mugę. Pradeda kalbėti ir lietuviškai. Šiuo metu žino apie 300 žodžių. Manau, kad galėtumėte susikalbėti. Kiti mane atlydėjusieji - draugai. Tokių turiu visose didžiosiose Europos sostinėse - Berlyne, Londone, Paryžiuje. Kai turime galimybių, susitinkame. Kalbamės, diskutuojame, linksminamės, šokame. Be to, jauni žmonės mėgsta mano namus ir dirba juose iš entuziazmo. Aš turiu daug draugų ir Holivude, ir pasaulio holivuduose. Jų filmai labai įvairūs. Tiek forma, tiek turiniu.
- Prieš atvykdamas į Turiną Paryžiuje pristatėte knygą “Mano naktys”. Praėjusiais metais parodas surengėte Švedijoje, Vokietijoje, JAV, kitose šalyse. Ar svarstėte, kuo žmones traukia avangardinė Jūsų kūryba?
- Filmuose, kaip ir knygose, rūpi atrasti bei išaukštinti mažus, nereikšmingus, asmeninius mūsų gyvenimo momentus. Taip pat - džiaugsmus, šventes, buvimą kartu, smulkius kasdienius įvykius, jausmus, emocijas, draugystes. Manau, kad šiandien menas per daug dėmesio skiria dramatiškiems, dideliems įvykiams, temoms, veiksmams, išskirtinėms situacijoms, dramatizavimui, psichologiniams ir kitokiems iškrypimams. Ne tai yra esamė.
- Ar Europoje yra tokia šalis, kuri nematė Jūsų filmų?
- Turbūt Lietuva, - juokiasi. - Sunku pasakyti, nežinau. Jei atvirai, nemanau, kad Europoje yra toks taškas, kuriame nebūtų įmanoma gauti mano filmų. Daug juostų - internete. Kam įdomu, gali pažiūrėti.
- Kodėl Lietuvoje apsilankote rečiau nei kitose Europos valstybėse?
- Labai daug dirbu. Esu ne turistas ar keliautojas, o darbininkas. Niekada nieko neplanuoju. Kai filmuoju, negaliu žinoti, kaip pasisuks siužetas. Seku gyvenimą. Nedarau jokios įtakos įvykiams.
- Esate ir kelių knygų autorius. Juk kiekvienas rašytojas svarsto, apie ką bus kita knyga.
- Jei pradėsi planuoti poemą, tai geriau nerašyk. Nieko neišeis. Reikia improvizuoti. Tada gali sulaukti sėkmės.
- Tą bandėte įdiegti ir savo kūrybinėse dirbtuvėse Niujorke besimokiusiems talentingiausiems mūsų šalies režisieriams?
- Neturiu dirbtuvių. Namuose ir gyvenu, ir dirbu. Dabar montuoju pats vienas. Tiesa, kartais prireikia pagalbos. Jauniesiems Lietuvos filmininkams padedu ir patariu, kiek galiu, bet atsargiai. Pavojinga kištis į kitų kūrybą. Manęs klausė, ar esu ištikimas senosioms technologijoms. Tikrai ne. Stengiuosi spėti su laiku. Internete turiu specialią programą, kurioje kasdien įdedu naują filmą. Ten galima rasti daug juostų apie gyvenimą.
- O Jūsų namuose - ir didžiulis kamerų, montažinių, juostų sandėlis? Ar kada skaičiavote, kiek valandų medžiagos esate nufilmavęs?
- Pirmąją videokamerą įsigijau 1987 m. Iki tol jau buvau sunaudojęs keturias “Bolex” kino kameras. Jaučiau, kad su ja padariau viską, ką norėjau. Net pastebėjau, jog imu imituoti save. Ratas užsidarė. Atėjo laikas pereiti prie kažko naujo. Tai buvo vaizdo kameros. Reikėjo dešimties metų, kol įvaldžiau “Bolex” kamerą. Maniau, kad su paprastesne bus gerokai lengviau. Tik dabar, po gerų penkiolikos metų, pradedu jaustis tikrai laisvas. Ši kamera iš tikrųjų fiksuoja gyvenimą aplink mane taip tikroviškai ir taip asmeniškai, kaip noriu. Ne visada man pasiseka, bet mėginu.
- Nesustojate, nors Jums - 85-eri. Gal pats laikas pailsėti?
- Ilsiuosi. Kaip pavyksta nesustabarėti? Negalėčiau atsakyti vienu žodžiu. Gal dėl to, kad savu kailiu esu patyręs visų ideologijų baisumus. Gyvenau ir Sovietų Sąjungoje, ir Vokietijoje prie Hitlerio. Nesustabarėti padėjo ir tai, kad visąlaik bendrauju beveik vien su jaunais žmonėmis. Dirbu irgi beveik vien su jaunais. Visur labai laisva ir kūrybinga atmosfera. Pas mus mažos algos, bet užtai esi laisvas. Dirbdamas kokiam muziejuj negali vėluoti nė sekundės, o čia padarei darbą, ir laisvas. Kino antologijos archyve vyksta “underground” muzikos koncertai, performansai.
- Šiuo metu Vilniuje steigiamas Jono Meko vizualiųjų menų centras. Galimybę tapti šio centro partneriais svarsto tokie meno gigantai kaip Ermitažo ir Gugenheimo muziejai. Pirmieji kolekcijos darbai jau keliauja į Lietuvą, rudenį planuojama darbų paroda. Ar jos atidaryme galime tikėtis išvysti ir darbų autorių?
- Galbūt. Pasižadėjau atvažiuoti į atidarymą. Jei nekils kliūčių, būtinai atvyksiu. Seniai buvau Lietuvoje, o čia ir proga atsirado. Lietuvoje yra ir daugiau talentingų režisierių. Man labai patinka Julius Žizliauskas. Jis sukūrė ne vieną įdomų filmą. Savaip kuria avangardinį kiną. Tarsi kalbame viena kalba. Aišku, yra turinio ir stiliaus skirtumų. Man patinka ir Šarūnas Bartas. Puikus menininkas.
- Susidaro įspūdis, kad iki šiol Lietuvoje Jūsų kūrybai buvo rodomas mažesnis dėmesys nei kitose šalyse. Ar neapmaudu?
- Vizualiųjų menų centras kuriamas lietuvių iniciatyva. Bet kas gali įsigyti mano filmų kopijų ir jas sukaupti. Jei lietuviams reikės, tai padarys. O originalai liks Niujorke “Anthology Film Archyves”. Šiame archyve saugoma reikšmingiausia JAV avangardinio kino kolekcija, kurioje taip pat yra unikalių “bitlo” Džono Lenono, jo žmonos Joko Ono, dailininko siurrealisto Salvadoro Dali, kino režisieriaus Vudžio Aleno eksperimentinio kino pavyzdžių. Manau, kad mano darbams ten - pati tinkamiausia vieta.
- Daugiausiai šiandien kalbėjome apie kiną. Tai, ko gero, joks atsitiktinumas?
- Dabar man nebereikia daug laiko skirti šeimai. Dukra ištekėjo. Sūnus studijuoja. Abu nepriklausomi žmonės. Mano darbo diena prasideda vėlai vakare. Dienas atiduodu žmonijai. Savaitgalius pasilieku vien sau. O kalbu apie tai, ką labiausiai mėgstu.
