Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Įveikdama iššūkius stiprėja ir tauta, ir jos kultūra
2004-06-12
- Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vieni su tuo sieja didelius lūkesčius, kiti nesitiki greitai sulaukti gerų permainų. Nemažai kultūros žmonių būgštauja dėl galimo lietuvių kalbos, kultūros ir net tautos išnykimo. Ar, Jūsų akimis, tas nerimas pagrįstas?
- Aš visą gyvenimą buvau už tai, kad Lietuva įsijungtų į tokias struktūras kaip Europos Sąjunga. Manau, tai istorinis momentas, jog mes pagaliau po kelių šimtmečių esame Europos dalis. Kelis kartus bandėme į ją įeiti - ir Mindaugo, ir Vytauto, ir pirmosios nepriklausomybės laikais, bet, sakyčiau, ne visai sėkmingai, tarsi likdami ties Europos slenksčiu. Dabar jį peržengėme galutinai ir, mano manymu, ilgainiui tai gali išeiti Lietuvai tik į naudą. Žinoma, jei žmogus tikisi, kad koks Briuselio biurokratas atvažiuos pas jį su puokšte gėlių ir įteiks kelis tūkstančius eurų, tai klysta. Eurus reikės užsidirbti pačiam. Bet buvimas Europos Sąjungoje suteikia tam geresnių galimybių nei nebuvimas.
Vienu metu leidau sau tokį truputį cinišką ir provokacinį posakį, kad grynai tautos išlikimo prasme toji narystė gali būti pavojingesnė nei buvimas Sovietų Sąjungoje. Kaip visi žinome, Sovietų Sąjungoje mūsų tauta palyginti neblogai išliko, nepaisant nieko. Dabar kita situacija. Gali būti taip, kad arti pusės gyventojų išbėgios uždarbiauti į kitas ES šalis, o Lietuvoje nedaug kas liks. Čia daug kas priklausys nuo valdžios politikos: ar bus sudarytos patogios sąlygos grįžti ir investuoti užsienyje uždirbtus pinigus.
Šia prasme man Lietuva labai primena Airijos, kuri yra klasikinė emigracijos šalis, patirtį. Airių Amerikoje gyvena daug daugiau nei pačioje Airijoje. Iš Airijos, kuri buvo neturtinga Europos šalis, jos gyventojai emigruodavo dar visai neseniai. Tapusi Europos Sąjungos nare, ji ėmė kilti greitai, ir žmonės grįžta į tėvynę, investuoja pinigus. Airiams kaip etninei grupei pavojaus išnykti nebėra, nors prieš dešimt metų gal taip ir neatrodė. Duok Dieve, kad mums kitame Europos gale pavyktų pakartoti Airijos patirtį.
Būdamas Dubline, užėjau į barą, aprašytą Džeimso Džoiso “Ulise”. Tame turistine įžymybe laikomame bare įsišnekėjau su barmenu, kuris, pasirodo, yra lietuvis iš Vilniaus, anksčiau dirbęs “Naručio” viešbutyje. Jis džiaugėsi, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje jam dabar suteikia daugiau teisių ir laisvių, sumažino biurokratinių formalumų, tačiau pareiškė, kad planuoja grįžti į Lietuvą, ir gana greitai. Jeigu tai bus tendencija, galima tik džiaugtis. Manau, kad grįžti gali tekti ir tiems, kurie pakėlė sparnus stichiškai, o labai gerai apmokamo darbo užsienyje nerado.
Kultūrininkų nuogąstavimai dėl globalizacijos, mano manymu, yra anachroniški ir beprasmiški. Negi kultūra turi būti užkonservuota ir nesikeisti? Mūsų renesansinė ar baroko kultūra iš principo skyrėsi nuo pagoniškosios, bet, manau, buvo nė kiek ne blogesnė, netgi geresnė. Dvidešimtojo amžiaus kultūra skyrėsi nuo barokinės, bet irgi buvo ne blogesnė. Lygiai tas pats bus ir dabar.
O kad atsiranda iššūkių, - tarkim, tenka mokytis anglų kalbos, tas išeina tik į naudą. Tik kultūros, kurios susiduria su iššūkiais ir juos pajėgia įveikti, bręsta, turtėja, stiprėja. Tos, kurios jų akistatoje neišgyvena, ir nėra vertos pasaulyje egzistuoti. Aš tikiu, kad lietuvių kultūra su XXI amžiaus iššūkiais susidoros. Mūsų kultūros gyvybingumu labiau abejoja, nors prisiekinėja jai meilę, žmonės, turintys nevisavertiškumo kompleksą.
- Kokius pokyčius Lietuvos kultūroje ir mene prognozuotumėte artimiausiu metu? Atsiras naujų temų, žanrų, iškils grėsmė seniems?...
- Tą labai sunku nuspėti. Nauji žanrai priklausys nuo technikos plėtotės. Šiuo metu yra atsiradusios įvairios meno rūšys, susijusios su masinės informacijos priemonėmis, vadinamieji media art. To, matyt, ir pas mus bus vis daugiau. Tai gali patikti ar nepatikti, bet būsimosioms kartoms tai tikriausiai patiks, ir nieko čia nepadarysi - toks bus jų menas. Man asmeniškai ne prie širdies, kad knygas po truputį išstumia televizija, bet tai gali būti laikinas reiškinys. Daugelis senovinių kultūros formų dažnai po tam tikro smukimo periodo parodo netikėtą atsparumą, didesnį, nei buvo tikėtasi. Taip buvo istorijoje nuo senų laikų, dar prieš XX amžių, nekalbant jau apie XXI. Prieš kelerius metus aš buvau tikras, kad išnyks tradicinis kinas, toks, kokį kūrė Felinis, Bergmanas, Tarkovskis. Dabar matau, kad to neįvyko: atsirado Almodovaras, Kusturica ir kiti, kurie kuria ne blogesnius filmus už tuos klasikus. Kinas parodė netikėtą gyvybingumą. Manau, kad panašiai bus ir su knyga.
- Ar gyvendamas Jungtinėse Valstijose pajutote, kad per pastaruosius keletą metų Lietuva tapo geriau pažįstama pasauliui?
- Tai labai priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Tie, kurie neatskiria Filipinų nuo Norvegijos, niekad apie Lietuvą nežinos, ir Amerikoje tokių žmonių pilna. Kai Valstijose siunti laišką į Austriją, ant voko reikia prirašyti “Europa”, kad jis nepatektų į Australiją. Tačiau Amerika turi tą gerą bruožą, kad apie ją negalima pasakyti bendros charakteristikos. Ji tuo pačiu metu yra ir labiausiai neišprususių, ir puikiai išsilavinusių žmonių karalystė.
Akademinėse sferose susidomėjimas mūsų kraštais dabar yra smarkiai padidėjęs. Į Jeilio universitetą, kuriame aš dirbu, ką tik atvyko dėstyti profesorius Timotis Naideris, parašęs nuostabią knygą apie Vilniaus ir Lvovo klausimą: kaip ukrainiečiai ir lietuviai atsikovojo tuos miestus demografiškai, kultūriškai, politiškai, istoriškai. Kad ir kaip būtų keista, autorius, kol kas nemokantis lietuvių kalbos, lietuviškąjį požiūrį šioje knygoje pristatė tiesiog tobulai. Sakyčiau, kad dabar akademiniame pasaulyje mokslininkų, besidominčių lituanistika, yra vis daugiau ir daugiau.
- Jūs gana dažnai atvykstate į Lietuvą. Ar atvažiuodamas randate ją kaskart kitokią, pastebite pasikeitimus?
- O, taip. Bet daugiau Vilniuje. Poeto Teofilio Tilvyčio prieškariu parašytoje poemoje “Dičius” buvo toks aforizmas: “Sodžiuj gryčios be grindų, Kaunas virsta Madridu”. Dabar Vilnius tikrai virsta Madridu, sparčiai vesternizuojasi, nors dangoraižių arti Senamiesčio, mano nuomone, statyti nereikėtų. To nedaroma nei Romoje, nei Florencijoje, net Peterburge, nors ten gal ir statytų, jei nebijotų, kad pastatai prasmegs pelkėje, ant kurios iškilo miestas.
Ar keičiasi Kaunas? Ką tik pasivaikštinėjau jo gatvėmis keletą valandų, ir man pasirodė, anot minėto aforizmo, kad jis truputį “be grindų”. Toks įspūdis, kad dulkės į fasadus ir šaligatvius įsigėrusios dar nuo prieškarinių laikų ir nuo to meto nelabai valytos. Deja, kai kurios Kauno vietos atrodo prasčiau nei prieš dešimt metų. Kauniečiai, su kuriais bendravau, man sakė, kad jau pasiektas lūžis, ir miestas pradeda po truputį kilti. Bet kilti reikėtų dar tolokai, kol kas čia į Vakarų Europą nelabai panašu, o Vilnius jau panašus. Šiaip esu optimistas, manau, kad visa Lietuva pakils iki europinio lygio, ir tai įvyks gana greitai.
- Ar gyvendamas užsienyje sekate lietuvių literatūros naujienas, jos raidos procesą? Koks jis Jums atrodo?
- Kiek galiu, seku, nors mano tiesioginė profesija nėra lituanistika, aš dėstau rusų literatūrą. Esu gerokai užimtas universitete - vadovauju disertacijoms, diplominiams darbams, skaitau vis naujus ir naujus kursus. Tačiau Amerikoje dabar slavistų reikalai labai blogi, mano aspirantai sunkiai randa nuolatinį darbą, ir aš galiu tik džiaugtis, kad spėjau įsitvirtinti prieš keliolika metų ir turiu su universitetu nuolatinį kontraktą.
Lietuvių literatūrą stengiuosi kiek įmanydamas sekti ir mane domina kai kurie reiškiniai. Man buvo įdomus amžinatilsį Jurgis Kunčinas, Marius Ivaškevičius - kontroversiškas autorius, bet aš būčiau labiau jo šalininkas nei priešininkas. Didžiausias dabartinės lietuvių literatūros trūkumas - nėra kritikos. Niekas naujų kūrinių kaip reikiant nerecenzuoja, neanalizuoja ir tuo pačiu neatskiria literatūros nuo grafomanijos, ką daryti yra būtina. Antai prieškariu literatūrą nuo grafomanijos labai sėkmingai ravėjo du to meto žymiausi kritikai - kairysis Kostas Korsakas ir dešinysis Juozas Keliuotis. Dabar grafomanijos procentas yra didesnis nei anais laikais - tai krinta į akis ir poezijoje, ir prozoje. Vietoj kritikos atsirado pretenzinga dvejopa literatūrologija: arba pagal seną sovietinę madą ginanti vadinamąjį “dvasingumą”, kuris nelabai aiškiai apibrėžiamas, arba nesėkmingai mėgdžiojanti vakarietiškas madas, gerai neperpratus modernių teorijų. Asmeniškai aš pats tų dalykų irgi nesu perkandęs, todėl ir neimituoju - dirbu kitais, labiau senoviškais metodais ir į postmodernistinę terpę nebandau įsijungti. Sunkių ir sudėtingų madų vaikymasis dažniausiai būna nevaisingas. Taigi lietuvių poezijoje, prozoje, dramoje pastebiu įdomių dalykų, pramaišiui su aiškia grafomanija, o kritikoje ne ką tematau.
- Minėjote, kad neseniai skaitėte Airijoje savo poeziją. Kiek laiko Jums dar lieka grožinei kūrybai?
- Labai mažai. Aš visada ir rašiau nedaug - po keletą eilėraščių per metus. Kad ir keista, bet tie eilėraščiai, matyt, kažkam reikalingi, nes gaunu daug pakvietimų į poezijos festivalius ir džiaugiuosi bei didžiuojuosi, kad juose atstovauju Lietuvai. Dabar iš Kauno poryt (pokalbis vyko trečiadienį - red.) vykstu į festivalį į Švedijoje, kuriuo minimos Petrarkos metinės ir bus skaitomos jo eilės įvairiomis pasaulio kalbomis. Manęs paprašė skaityti ne tik savo eilėraščius, bet ir atvežti kokį nors lietuvišką vertimą. Aš nesu Petrarkos vertęs, radau tik amžinatilsį Aleksio Churgino vertimų. Churginą gerai pažinojau - tai nebuvo nei geriausias pasaulyje vertėjas, nei simpatingiausias žmogus. Bet manau, bus visai ne pro šalį, jei tame festivalyje žmonės išgirs, kaip Petrarka skamba lietuviškai.
- Ar gyvenant Valstijose Jums dažnai tenka kalbėti lietuviškai? Klausiu dėl to, kad nei Jūsų akcente, nei žodyne nejuntamas amerikietiškos aplinkos poveikis...
- Aš jau senokai Lietuvoje lankausi mažiausiai porą kartų per metus. Be to, išvykau iš jos prieš bene dvidešimt šešerius metus, o tai nėra toks ilgas laiko tarpas, kad pamirštum kalbą. Amerikoje nedažnai, bet vis dėlto tenka kalbėtis, rašyti laiškus lietuviškai, nes turėjau ir turiu daug bičiulių, bendraminčių, bendradarbių lietuvių, daugiausiai santariečių, kurių dalis jau sugrįžo į Lietuvą. Tokių kaip Liūtas Mockūnas, emigracijos pradžioje man labai daug padėjęs Algirdas Avižienis, neseniai miręs Algirdas Landsbergis, velionė Marija Gimbutienė ir kiti.
Eilėraščius rašau tik lietuviškai. Jų vertimai į anglų kalbą neblogai žinomi amerikiečių literatūrinėje terpėje. Straipsnį ar kokį esė galiu parašyti ir angliškai, rusiškai, lenkiškai. Pastarąsias dvi kalbas moku taip pat laisvai kaip lietuvių.
Aš turėjau kompleksą, kad esu labai neproduktyvus poetas: kol išleidžiu nedidelį rinkinį, Lietuvoje Jonas Strielkūnas ar Sigitas Geda išleidžia šešis septynis. Bet sykį padariau juokingą dalyką - paskaičiavau eilutėmis ir pamačiau, kad jau išspausdinau daugiau už Henriką Radauską ir beveik tiek pat, kiek Jonas Aistis. Nesakau, kad kokybė ta pati, bet kiekybė jau panaši. O kai rašai labai daug, neišvengiamai atsiranda krūvos, kuriose tenka ieškoti žemčiūgo grūdų, kartais jų ir neaptinkant.
- Kokią knygą dabar rengiate ar jau atidavėte spaudai, kas ką tik išėjo?
- Noriu išleisti nedidelę, kokių keturiasdešimties vien naujų eilėraščių knygą. Prieš kelis mėnesius “Baltos lankos” išleido mano kelionių knygą “Ligi Lietuvos 10 tūkstančių kilometrų”. Mačiau ją viename knygyne Kauno senamiestyje, kitur neteko - nežinau, ar išpirko, ar labai neturi paklausos. Į tą knygą sudėti mano kelionių po egzotiškas šalis - Kiniją, Tibetą, Indiją, Nepalą, Ekvadorą, Pietų Afrikos Respubliką dienoraščiai. O dienoraščius aš rašau kasdien ir jau daug metų. Jų prisirinkę mažiausiai dešimt tomų, bet aš jų neskelbiu.
Ką tik R.Paknio leidyklai, kuri yra išleidusi mano Vilniaus vadovą, įteikiau Vilniaus personalijų knygą, prie kurios dirbau keturis mėnesius. Tai savotiška enciklopedija, į kurią sudėta 500 su viršum žmonių biografijų. Joje yra Gediminas, Mindaugas, Vytautas, netgi legendiniai personažai - Šventaragis, Lizdeika, pristatomi Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos. Jos puslapiuose vardijami praėjusių amžių Vilniaus profesoriai, architektai. Bus knygoje ir netikėtų vardų iš disidentinio Vilniaus - Justinas Mikutis, Mindaugas Tomonis. Bus rezistencijos išdavikai ir provokatoriai - Deksnys, Markulis, bet, žinoma, bus ir jų antipodas - Lukša. Taip pat lenkų Armijos Krajovos partizanų vadas Kšyžanovskis, kontroversiškos lietuvių požiūriu personos - Pilsudskis, Želigovskis. Bus ir labai nesimpatingų žmonių - Dzeržinskis, Leninas, net Gebelsas. Tačiau, norim to ar ne, - visi jie su Vilnium vienaip ar kitaip susiję. Gebelsas lankėsi Vilniuje vykdamas į Rytų frontą ir apie tai rašo savo dienoraštyje, kuris neseniai buvo publikuotas. Leninas tikrai lankėsi Vilniuje, lietuvių kino dokumentininkai netgi buvo išsiaiškinę, pas ką jis čia nakvojo, tačiau tą skelbti buvo uždrausta. Mat toji moteris gydytoja nebuvo bolševikė, nors ir kairiųjų pažiūrų.
Beje, pats nustebau pamatęs, kad iš tų 500 net 50 yra italai: architektai, menininkai, pirmasis kompozitorius, Lietuvoje parašęs ir pastatęs operas. Vilniaus personalijų knyga turėtų išeiti kitąmet, bus gerai iliustruota. Viliuosi, kad ji daug kam pravers.
