Psichologinio smurto aukos revanšui renkasi žiaurumą ir prievartą

Psichologinis smurtas gali tapti baisiu ginklu, griaunančiu mūsų gyvenimus. Negrįžtamai sunaikinti vaikų ir tėvų, sutuoktinių, draugų ar bendradarbių tarpusavio santykius, išprovokuoti fizinę prievartą, žiaurumą, savęs ir kitų žalojimą. Kas nėra išgyvenęs tokios situacijos: turiu nemalonumų darbe - atėjau namo, pliaukšt vaikui per užpakalį, švyst į šoną po kojomis pasipainiojusį šunį. Kol kas psichologinis smurtas mėgaujasi nesugaunamojo statusu - mažai kas jį atpažįsta, nes nei mėlynių, nei sulaužytų galūnių ar kitų pėdsakų nelieka. Tik sielos skausmas, pyktis, liūdesys, ilgainiui pažeidžiantys psichologinę pusiausvyrą ir fizinę sveikatą.

Nevaldomas pyktis

“Jau kelerius metus, atėjus naujam viršininkui, mūsų įstaigoje tvyro įtampa. Jis mus “valdo” kumščio trinktelėjimu į stalą, neleidžia nė prasižioti, kad ir kaip padarytum darbą, vis tiek neįtiksi. Netoleruojama jokia iniciatyva iš darbuotojų pusės. Jei tik kas cypteli - tuoj pat išgirsta: galit eiti, durys neuždarytos. Ilgai neteks vargti ieškant, kas jus galėtų pakeisti”, - pasakoja keturiasdešimtmetė Eglė, dirbanti vienoje privačioje bendrovėje. Nors uždirba neblogai, pagalvoja, kad reikėtų keisti darbą. Tačiau, pavarčiusi skelbimus, suvokia - vyresnių nei 35 metų amžiaus niekam nereikia.

Kasdienė įtampa darbe tapo ne tik galvos skausmų, skrandžio spazmų, nervingumo priežastimi. Kartais kildavo nenumaldomas noras šveisti į kampą kokį puodą ar lėkštę. Erzino garsesnė muzika, net kitų šeimos narių žiūrimas televizorius. Vieną dieną moteris, supykusi ant aštuonmetės dukters dėl aplaidžiai atliktų namų darbų, trinktelėjo jai knyga per galvą. Nepratusi, kad su ja taip būtų elgiamasi, mergaitė apsiverkė. “Atsitokėjusi pasibaisėjau savimi. Kaip aš galėjau taip prarasti savitvardą? Kas su manimi darosi? Ir, pagaliau, kas toliau?” - guodžiasi moteris.

Karštos bulvės sindromas

Psichiatras psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas patvirtina, kad toks reiškinys, kaip emocinė prievarta, iš tiesų egzistuoja. Ją naudojantys žmonės bando manipuliuoti kitų jausmais, norėdami tokiu būdu pasiekti kokį nors tikslą. Yra tokių, kurie žino, ką daro, tačiau kai kurie kitus išnaudoja, iš jų daug reikalauja bei pajungia savo valiai tam, kad įgyvendintų neįsisąmonintą tikslą. Žmogus gali manipuliuoti kito jausmais, kad jame sukeltų siekiamus jausmus, tačiau gali manipuliuoti ir savo jausmais, kad kitą priverstų “šokti” pagal savo dūdelę.

Psichiatro teigimu, labiausiai nuo emocinės prievartos kenčia vaikai, nes jie yra priklausomi nuo tėvų, mokytojų, kitų suaugusiųjų. Be to, jie dar negali suvokti, kad jais naudojamasi. Kai kada net ir mylintys, rūpestingi tėvai nesupranta, kad emociškai prievartauja savo vaiką. Pavyzdys galėtų būti nerimastingos motinos, kurios visuomet dėl visko jaudinasi, yra susirūpinusios. Jos šį savo nerimą ir įtampą dažnai “numeta” savo vaikams.

Suveikia, kaip vadina specialistai, “karštos bulvės” sindromas: kai tik ji ima deginti pirštus, sviedžiama kitam. Gavęs “bulvę” vaikas jaučiasi blogai, būna pasimetęs, gali keliauti per gyvenimą rinkdamas svetimus jausmus. “Tokie žmonės negreitai apsižiūri, kad liko vieni, be savų jausmų, problemų. Tada jie ateina pas psichiatrus, nes suserga depresija. Šiuo metu kaip tik gydau tokią pacientę”,- pasakoja R.Milašiūnas.

Sunku pastebėti

Ramūnas mokosi neblogai. Tačiau tėvai reikalauja, kad jis gautų vien tik dešimtukus. Jam nuolat kartojama, kad tik taip galės ko nors pasiekti gyvenime. “Aš paaukojau dėl tavęs savo karjerą, auginau tave, rūpinausi”, - sako mama. “Mes daug ko atsisakome, kad tik tu galėtumei mokytis geroje mokykloje, o tu nesistengi”, - sako jam tėvas. Ramūnas lanko privačią mokyklą, kur kas mėnesį už mokslą reikia mokėti daugiau kaip po 400 litų.

Augustinos tėvai dažniausiai susibara dėl jos prastų pažymių, netvarkingumo. Tėvas ima kaltinti mamą, kad ji netinkamai vaiką auklėja. Mama ima rėkti, kad jis pats dėl to kaltas. Paskui tėvai dažnai nesikalba kelias dienas. Augustina dėl to išgyvena. Ji jaučiasi kalta, kad nėra tokia gera, kaip to nori tėvai, galvoja, kad, jei jai pavyktų geriau mokytis, tėvai taip dažnai nesipyktų. Tačiau jai vis nesiseka.

“Nubrėžti ribą tarp teisėtų reikalavimų ir emocinės prievartos yra labai sunku. Iš šalies geriau matyti, nei pačiam pastebėti. Aš ir pats save pagaunu su savo vaikais elgiantis netinkamai. Pavyzdžiui, jaučiuosi nesaugus, apimtas nerimo ir imu ieškoti, kaip juo nusikratyti. Ir kaip tyčia pasipainioja vaikai”, - prisipažįsta pašnekovas ir pataria prieš ko nors iš savo atžalų reikalaujant užduoti sau klausimą, ar tai adekvatu vaiko veiksmams, ar taip darau tik dėl to, kad iš darbo grįžau prastos nuotaikos.

Nuolat skriaudžiami

Vytautas nėra stiprus fiziškai, jam nesiseka per fizinio pamokas, jis nenori muštis su kitais vaikais. Todėl klasės draugai iš jo tyčiojasi, pravardžiuoja, slepia ir atiminėja jo daiktus. Vieną kartą žiemą atėmė šaliką ir per šalčius jis turėjo grįžti namo pliku kaklu. Be to, berniukas nemoka būti “kietas” - skaldyti anekdotų, sužavėti klasės mergaičių nevykusiais pokštais. Jis nepritampa prie klasėje susidariusių grupelių. Vytautas nuo to pavargo, nors yra gabus, prasčiau ėmė sektis mokslai. Jis prašo tėvų, kad jį leistų į kitą mokyklą.

Pasak psichologės Birutės Jakubkaitės, pasitaiko, kad vaikai yra nuolat skriaudžiami. Juos erzina, bara, tyčiojasi, gąsdina, rėkia, žemina, nuolat priekaištauja, nepaiso jų norų ar poreikių. Taip parodoma, kad jie yra nemylimi, nevykę, nepageidaujami, iš jų reikalaujama daugiau, nei jie pajėgia. Psichologinis smurtas reiškiasi įvairiai: vaiko ar jo jausmų ignoravimu, nepagarba, išvaizdos, šeimos, finansinės ar socialinės padėties išjuokimu, nuolatiniu nepripažinimu, nepritarimu, kritika, priekaištais, pasiekimų ar iniciatyvos nuvertinimu.

Emocinis smurtas pažeidžia psichologinę žmogaus pusiausvyrą, aiškina psichologė. Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi, praranda ryžtingumą, tampa bailus, pasyvus, laukiantis kitų nurodymų, pritarimo. Tokie vaikai būna įsitempę, vengia bendrauti, jaučiasi nesaugūs. Jiems gali būti būdingas save ar kitus žalojantis elgesys - padeginėjimai, žiaurus elgesys su gyvūnais ir netgi savižudybės. Jie gali bėgti iš namų, pamokų, vogti, piktnaudžiauti kvaišalais.

Emocinis šantažas

Emocinės prievartos apraiškų netrūksta ir vyro bei moters tarpusavio santykiuose. Bene populiariausia - kai vienas nusprendžia nutraukti santykius ar santuoką, o kitas grasina nusižudysiąs ar imasi smurto, prievartos. Tam tikra prasme emocine prievarta būtų galima laikyti ir situaciją, kuomet vyras geria ar laksto paskui kitas moteris, tačiau žmonai, apsisprendusiai jį palikti, vis žada, kad daugiau to nebedarys. Tai gali tęstis ne vienerius metus, kol žmona nesiryš pakeisti gyvenimo.

Jūratė ištekėjo vos baigusi mokyklą. Keleriais metais vyresnis jos vyras jau dirbo. Neilgai trukus gimė vaikas. Jūratė rūpinosi vaiku bei namais ir buvo visai patenkinta. Tačiau, sūnui pradėjus eiti į mokyklą, ji ėmė galvoti, kad būtų neblogai mokytis ar dirbti. Deja, vyras apie tai girdėti nenorėjo: “Aš uždirbu pakankamai, o tu sėdėk ir namus žiūrėk”. Tai kartodavosi kaskart, žmonai vos tik sugalvojus ko nors imtis. Jūratė susirgo depresija, lankosi pas psichiatrą. Ji nebežino, ką toliau daryti. Su vyru skirtis bijo, nes jis jai grasina. Antra vertus, kur ji eitų be patirties, specialybės.

Tarp suaugusių žmonių emocinė prievarta yra dvipusė - abu suvokia, kas vyksta, abu yra dėl to kalti ir įnešę indėlį į tokius santykius. Ir vyro namuose įkalinta žmona kažkada tai darė savo noru ir buvo tuo patenkinta. Antra vertus, yra žmonių, kurie siekia būti aukomis. Tai jų gyvenimo esmė. “Ir šiandien aš turiu dvi pacientes, kurios susiduria būtent su tokiomis problemomis - emocine prievarta šeimoje. Jas tenka gydyti nuo depresijos. Aišku, sprendimus jos turės priimti pačios”,- komentuoja R.Milašiūnas.

Įrankis valdyti

Šiandien nemaža dalis darbdavių naudojasi emocine prievarta kaip įrankiu valdyti kolektyvą. “Nepakeičiamų nėra, nepatinka - dėk pareiškimą ant stalo”, - taip įstaigų ir įmonių vadovai “atmušinėja” darbuotojų skundus dėl vėluojančių algų, viršvalandžių, blogų darbo sąlygų ar atlyginimo pakėlimo. Tai - emocinis šantažas, vienareikšmiškai vertina R.Milašiūnas. Taip darbdavys provokuoja darbuotojų baimę. Dėl to jie nesijaučia saugūs, būna įsitempę, toliau kelias veda į depresiją, neurozę ar net psichikos sutrikimus.

Jei kolektyve taip jaučiasi daugiau žmonių, jie turėtų pirmiausiai pasidalyti šiomis mintimis vienas su kitu. Tačiau svarbu ne tik padejuoti tarpusavyje, o bendromis jėgomis apie tai bandyti kalbėtis su darbdaviu. Apie tai, kokios priežastys lemia tokią situaciją, gal ją galima kaip nors pakeisti. Jei vadovas to daryti nenori - sunku ką nors patarti, apgailestauja R.Milašiūnas. Antra vertus, visuomet pagalvokite, kad visų tai tikrai iš darbo neišmes, priduria.

Jei nieko nedarysime, pyktis kaupsis mumyse. Kadangi darbe jį išlieti nesiryšime, bijodami pakliūti į nemalonę ar būti atleisti, ieškosime kito objekto. Grįžę namo skelsime antausį sutuoktiniui ar paspirsime katę. Taigi, jei nenorime sugriauti normalaus savo šeimos emocinio gyvenimo, nebūkime pasyvūs. Pagaliau - rinkimės. Gal, jei negali pakeisti situacijos, reikia keisti darbą? Nuolatinė įtampa gali sukelti depresiją, neurozes, astmą, opaligę.