Išniekinto stebuklingojo akmens kerštas


2004-07-17
Darius SĖLENIS
Išniekinto stebuklingojo akmens kerštas

Kauniečiai Ekvadore maudėsi su piranijomis, Peru du kartus keitė specialiai pradurtas automobilio padangas, o Kolumbijoje jiems kokaino niekas nesiūlė

Rizika, pavojai, egzotika, grožis. Taip keliones po Kolumbiją, Ekvadorą, Peru galėtų apibūdinti gėlių verslu besiverčiančios bendrovės “Tik gėlės” savininkas, kaunietis Mindaugas Sakalauskas. Ne tik darbo reikalais keliaudamas po Pietų Amerikos šalis, 33 metų vyras patyrė daug nuotykių.

Piranijos nesuėdė

“Daugelis gėlių verslu besiverčiančių Ekvadoro bendrovių - nepatikimos, - pripažino M.Sakalauskas. - Joms reikia iš anksto mokėti pinigus, tačiau paskui paaiškėja, kad vienos konteineriais iš ten atsiųstos gėlės - kokybiškos, o kitos - ne. Teko ne vienerius metus kovoti, keisti firmas, kol galų gale radome patikimus verslo partnerius iš Kolumbijos ir Ekvadoro”.

Iš Kolumbijos “Tik gėlės” į Lietuvą nuolat kas savaitę atgabena po 20 tūkstančių gvazdikų. Rožės ir gvazdikai iš Ekvadoro dažniausiai vežami rudenį, žiemą, pavasarį.

“Ten gėlės auga tarsi... - ieškodamas tinkamo žodžio akimirkai nutilo kaunietis. - ... pas mus žolė. Važiuoji, o aplink - nuo lietaus bei vėjo apsaugotos gvazdikų ir rožių pievos”.

Kaunietis prisiminė, kai vykdamas pas vienos Ekvadoro gėlių bendrovės bosą, grožėjosi įspūdingomis gėlių plantacijomis, o prie namų rado tvenkinį, kuriame šeimininkas laikydavo ir mėsos gabalais šerdavo piranijas. Lietuvis prisipažino, kad keletą kartų maudėsi ežere, kuriame aplink plaukiojo daugybė piranijų. “Šios plėšrios žuvys agresyviai reaguoja į kraują, todėl su draugu iš pradžių jautėmės nejaukiai”, - tvirtino “Tik gėlių” savininkas.

Šūviai gatvėse iš vinčesterio

Didžiausia pasaulyje nelegalia kokaino gamyba garsėjančioje Kolumbijoje, kur, kaip manoma, kasmet į JAV ir Europą nelegaliai išgabenama apie 600 tonų kokaino, šių baltųjų miltelių kauniečiui niekas nesiūlė.

“Tai, be abejonės, vyksta, tačiau gatvėse narkotikų prekeivių nematėme, - pasakojo Mindaugas. - Bet važiuojant užmiestyje verslo partneriai su pagarba rodė bažnyčią, kurios statybą finansavo žinomas narkotikų kartelio bosas - Pablas Eskobaras”.

Visi Bogotos gyventojai žinojo, kas yra Lietuva ir iškart kalbėjo apie jų miesto merą lietuvį Mockų.

Dideliu nusikalstamumu garsėjančioje Kolumbijoje lietuvis jautėsi gan saugiai, nes įspūdingos sostinės Bogotos gatvėse prie kiekvienos parduotuvės, banko stovėdavo vinčesteriais ar automatais ginkluoti ir neperšaunamomis liemenėmis vilkintys saugos tarnybos vyrai.

“Norėdamas banke pasikeisti 500 dolerių užtrukau apie pusvalandį, - prisiminė verslininkas. - Iš pradžių įėjau į vieną patalpą, užsidarė grotuotos durys, po to - į kitą, kur buvau kiaurai peršviestas metalo detektoriumi ir tik trečiojoje patalpoje galėjau pasikeisti pinigus. Nuo kiekvienos kupiūros nurašė numerius, padarė mano asmens dokumento kopiją”.

Tačiau kartą Mindaugas su draugu matė incidentą Bogotos gatvėse: pasigirdo riksmas, šūksniai, iš parduotuvės išpuolė vyras, paskui jį - saugos darbuotojas, be jokių ceremonijų pradėjęs kalti vinčesteriu.

Viename aukšte su Pietų gražuolėmis

Pragyvenimo lygis Ekvadore žemesnis, klesti kyšininkavimas, gatvėse nesunkiai galima gauti marihuanos, o parduotuvėse - atsiskaityti ir doleriais. Tačiau šios šalies kurortiniame Gvajakilio mieste lietuvių verslininkų savimeilę paglostė vienas nuotykis ir nuostabios akimirkos, praleistos Galapagų salose.

Atvykę į atsitiktinai pasirinktą viešbutį vyrai sužinojo, kad nėra vietų, tačiau viešbučio administracija dėkodama, kad buvo pasirinktas jų viešbutis, pasamdė taksi ir nuvežė į kitą viešbutį.

“O šis buvo apjuostas policijos ir apsaugos darbuotojų, - nusistebėjimą prisiminė verslininkas. - Po keleto minučių sužinojome, kad čia gyvena konkurso “Mis Pietų Amerika” dalyvės. Dar labiau pasisekė, kai apsigyvenome viename aukšte su gražuolėmis ir keletą vakarų puikiai bendravome su gražiausiomis Belizo, Ekvadoro ir Venesuelos ir kitų šalių merginomis, bent šiek tiek kalbančiomis angliškai”.

Maudynės su vėžliais

Ekvadore teka ir Amazonės intakai - Napas, Pastasa. Pasak gėlių firmos savininko, vos galima įžiūrėti kitą šių upių krantą. Džiunglėse prie Amazonės intakų krantų dirba ir įtartinų, matyt, nuo teisėtvarkos besislapstančių žmonių.

“Ką galima pagalvoti apie tvirtus bosnius, kurie už sunkų darbą džiunglėse uždirba nedidelius pinigus, - svarstė kaunietis. - Beje, viešnamis įrengtas ir šioje atokioje vietoje. Su kuo jį palyginti? Skylė, net Šančių barakai atrodo įspūdingiau. Apie merginas net nėra ką kalbėti. Kai žvalgėmės, matyt, baigėsi darbo pamaina. Atėjo būrys vyrų, užsimokėję nuėjo švęsti su viešnamio darbininkėmis”.

Indėnus taip pat teko aplankyti, tačiau, neslėpė M.Sakalauskas, egzotikos sumažėjo, kai pamatė ant polių įrengtuose nameliuose gyvenančių indėnų galvas, pridengtas amerikiečių beisbolo kepuraitėmis, o šiukšlėmis apverstuose namuose - tetrapakai.

Su po džiungles lydėjusiu gidu čiabuviu kauniečiai bendravo gestų kalba, o šis ne tik rodė kelią, bet ir įrengdavo palapines nakčiai, gamindavo valgyti. Pavyzdžiui, iš bananų indėnas paruošdavo įvairiausių patiekalų.

Į Ekvadorui priklausiančias nuostabaus laukinio grožio Galapagų salas bilietų nebuvo dar prieš mėnesį, tačiau lietuviai atvyko į oro uostą ir už 50 dolerių kyšį gavo bilietus.

“Ten išties nuostabu: nardymas tarp ryklių, įvairiausių žuvų, pingvinai, žmonių nebijantys ruoniai, - įspūdžius “Kauno dienai” pasakojo firmos “Tik gėlės” savininkas. - Su ruoniukais galima žaisti valandų valandas, o greta gulinti jų mama ramiai stebi savo vaikus”.

Kauniečiams įspūdį paliko, kai panėrę po vandeniu jie užsikabindavo už milžiniškų Galapagų vėžlių kiautų. “Laikaisi įsikibęs, o jie milžiniška jėga pakyla ir neria tolyn, - pasakojo M.Sakalauskas. - Tačiau reikia būti atsargiems, nes didžiausių pasaulyje Galapagų vėžlių žandikauliai labai tvirti ir jie nesunkiai nukąstų ranką”.

Šiukšlynais virtę paplūdimiai

Pavojingesnė ir akivaizdžiai nesaugesnė šalis, kaip paaiškėjo, Peru.

“Įspūdingi, iš aukštai matomi piešiniai - beždžionė, ateivis, vanagas ir kitokios figūros - Naskoje bei senovinis beveik dviejų kilometrų aukštyje įrengtas inkų miestas Maču Pikču - vertos pamatyti vietos, - tikino M.Sakalauskas. - Tačiau daugumoje Perų miestų - skurdas, nešvara, netvarka. Net sostinėje Limoje - tik vienas gražių pastatų kvartalas įrengtas vietos turtuoliams ir užsieniečiams. Prie vandenyno įsikūrusiame mieste nėra paplūdimių, nes ten vežamos šiukšlės”.

Nuomodami automobilį lietuviai išgirdo griežtų instrukcijų ir taisyklių.

“Jei prie šviesoforo, užsidegus raudonai šviesai, prieš jus sustojo automobilis, nestokite, tik sumažinkite greitį.

Ir tik įsitikinę, kad nėra automobilių, pravažiuokite per sankryžą. Jei esate priversti stoti, aplenkite automobilį ir sustokite kelkraštyje greta jo, bet tik ne už jo. Mat į jus gali įsiremti kitas specialiai paskui važiavęs automobilis ir neturėsite galimybės pabėgti. Jei prakiuro padanga, važiuokite ją pasikeisti tik artimiausiame miestelyje, kur yra daug žmonių ar policijos poste. Ten iškart susitvarkykite ir prakiurusią padangą”, - Peru automobilių nuomos agentūroje neįprastus nurodymus girdėjo kauniečiai.

Patarimai išties buvo vertingi, nes kauniečiams du kartus prakiuro padanga. Pirmą kartą vyrai automobiliais nuvažiavo iki artimiausio miestuko turgaus, antrą kartą padangą pakeitė prie policijos nuovados. Abu kartus paaiškėjo, kad padangos buvo pradurtos specialiai.

Per akimirką dingo kuprinė

Nuo ispanų pabėgusių inkų miestas Maču Pikču pakerėjo.

“Įspūdinga! - žavėjosi Kauno gėlių firmos savininkas. - Mieste, pastatytame beveik dviejų kilometrų aukštyje prie bedugnės, prieš 500 metų buvo įrengtas vandentiekis!”

Tačiau su šiuo įspūdingu miestu susiję ne tik malonūs prisiminimai. Vaikštinėdami inkų mieste kauniečiai prie prarajos pamatė akmenį. Perlipę apsauginę juostelę jie nutarė nuostabioje vietoje įsiamžinti. Kai ant akmens purvinais batais užlipo Mindaugo draugas, su grupe amerikiečių turistų pasirodė vietinis gidas. Pamatęs ant akmens su batais stovintį žmogų inkų kraujo turintis peruietis atsiklaupė, pradėjo šaukti, melstis.

“Supratau, kad kažkas blogai, - atviravo M.Sakalauskas. - Atsiprašę gido, amerikiečių atverstose knygose pamatėme šio, kaip paaiškėjo, švento ir stebuklingo akmens nuotraukas”.

Vėliau sutikę maskvietę vyrukai sužinojo, kad ji specialiai į Peru vyko, kad atsistotų greta šio akmens, išbarstytų vienos gėlės žiedlapius ir sugalvotų norą. Tuomet, kaip pasakoja vietos gyventojai, jis išsipildo. Rusė į tolimąją Peru keliavo dėl sunkiai sergančio sūnaus.

Išniekintas šventasis akmuo vis dėlto lietuviams atkeršijo. Kai kauniečiai traukiniu važiavo į kitą miestą, staiga tarsi skradžiai žemę dingo kuprinė su pinigais, bilietais, asmens dokumentais, kreditinėmis kortelėmis.

“Vagone beveik nebuvo žmonių ir per tą trumpą laiką, galiu prisiekti, niekas į tą vagoną neatėjo ir iš jo neišėjo. Tačiau po ranka buvusi kuprinė dingo...” - apie skaudžią netektį kalbėjo gėlių firmos savininkas.

Priesaika

Laimė, kišenėje dar buvo 300 dolerių. Tačiau be pasų lietuviai iš Peru niekur negalėjo išvykti. Teko susisiekti su Venesueloje dirbančiu Lietuvos konsulu ir laukti laikinų asmens dokumentų, o po to juos pateikti aviakompanijos “Lufthansa” darbuotojams.

“Gyvenome tarp viešbučio ir oro uosto, - prisipažino vyras. - Atvykę į aviakompanijos skyrių prašėme leidimo išvykti. Darbuotoja siuntė faksą į Vokietijos emigracinę tarnybą Frankfurte, kuris skambėjo taip: “Du jauni baltieji vyrai sakosi esą lietuviai ir nori atvykti į Vokietiją... - po to jos veide pasirodydavo šypsena, - ... iš Peru!”

“Jūs turbūt suprantate, koks bus atsakymas?” - lietuvių klausė darbuotoja. Atsakymas, kaip suprantama, būdavo tas pats - “ne”.

Ir tik po daugybės vargų, Venesueloje dirbusio lietuvių konsulo pastangomis gavę laikinuosius asmens dokumentus, kauniečiai vargais negalais išskrido iš Peru.

“Tuomet sau pažadėjau, kad būtinai dar kartą atvyksiu į Maču Pikču ir atsiprašysiu šventojo akmens”, - ritmai pasakė Mindaugas Sakalauskas.