Gaisro ištiktai šeimai atsitiesti padeda daug gerų žmonių

Rasos ir Rolando Abramovų planuose - naujo namo statyba. Toje pačioje vietoje, kur gyveno ir iš kur ugnis nusinešė viską, kas buvo užgyventa per trylika metų. Šią vasarą Rolandas ketina išlieti būsimo namo pamatus. Sutuoktiniai sako, kad nelaimė jų šeimą dar labiau sutvirtino.

Brolį išgelbėjo sesuo

Rasa kiekvieną rytą į Šlienavos pagrindinę mokyklą atveža šeštokę dukrą Skaistę. Jaunai moteriai sunku tai daryti, nes tenka pravažiuoti pro sodybą, kurioje Abramovai gyveno - jų namas buvo prie pat mokyklos. Dabar ten stūkso tik degėsių krūva, vienišas stovi vyro Rolando statytas šiltnamis, būdoje amsi gyvas likęs šuo Brendis. Jį prižiūri tame pačiame miestelyje gyvenanti Rasos mama.

R.Abramovienė su dukra Skaiste laikinai prisiglaudė pas Vaišvydavoje gyvenančią anytą. “Kol kas stengiuosi neužsukti į sodybą. Širdį skauda pagalvojus, kad iš visko, ką buvome sukaupę, liko pelenai, - sako Rasa. - Bet žinau, kad galėjo būti ir blogiau - galėjome netekti ir vaikų. Jie gyvi ir sveiki, ir tai - pats didžiausias džiaugsmas.”

Moteris mano, kad viskas užgyvenama, abu su vyru jauni, po nelaimės gerų žmonių dėka pavyks atsitiesti. Šeštaklasei Skaistei prisiminti tos kraupios dienos įvykius dar sunkiau: jos klasės langai - prieš buvusius namus. Mergaitė, iš degančio namo išnešusi broliuką, pasak mamos, po nelaimės tapo gerokai jautresnė, prabunda naktimis. Dvejų su puse metukų Aidui lengviau - jis tik klausia mamos, kodėl ši jį palieka pas močiutę ir kodėl nebegalima žaisti su mylimu šuneliu Brendžiu. Skaistė, vadinama tos lemtingos vasario dienos didvyre, jaučiasi nejaukiai. “Kai pamačiau liepsną, supratau, kad pirmiausia turiu išgelbėti Aidą. Buvome namuose vieni, o aš juk esu vyresnė”, - sako šeštaklasė.

Liūdniausias vyro gimtadienis

Rasa tos dienos įvykius prisimena iki smulkmenų. Pusbrolio paprašyta pavėžėti sergančią jo dukrą trumpam išvyko iš namų. Skaistei reikėjo eiti tik į antrąją pamoką, prižiūrėti mažąjį Aidą turėjo ateiti močiutė, Rasos mama. Staiga dvylikametė pamatė pro lubas besiveržiančius dūmus. Skubiai pažadino miegantį broliuką, iškvietė ugniagesius, po to paskambino mamai. “Kai iš jos išgirdau, kad dega namas, nesinorėjo tikėti. Puoliau į automobilį, lėkiau nejausdama nei kojų, nei rankų. Privažiavusi prie namų nustėrau: namas skendėjo atvirose liepsnose, išgelbėti beveik nieko nepavyko”, - apie tai pasakojant Rasai suvirpa balsas.

Nors širdis plyšo iš skausmo, bet sužinojus, kad abu vaikai liko gyvi, gerokai palengvėjo. Skaistė broliuką buvo aprengusi ir išnešusi pas kaimynus. “Mergaitė visa virpėdama prisiglaudė prie manęs, ją raminau ir guodžiau”, - prisimena į nelaimės vietą kartu su mokiniais atskubėjęs mokyklos direktorius Vladas Ravka.

Netoliese gyvenanti Rasos mama įpuolusi į degantį namą spėjo paimti tik dukros pasą. Šalia gulėjo ir bilietas į Norvegiją - Rasa rengėsi važiuoti pas šioje šalyje dirbusį vyrą. “Jau ir lauktuvių Rolandui buvau nupirkusi. Jis laukė manęs, kasmet į Norvegiją važiuoju švęsti vyro gimtadienio, - pasakojo moteris. - Šįsyk jis buvo pats liūdniausias iš visų.”

Neturėjo jėgų laukti

Rasa iki šiol prisimena guodžiančius vyro žodžius telefono ragelyje: “Neverk, saugok save ir vaikus. Būtinai jums pastatysiu naują namą.” Rolandas Norvegijoje su pertrūkiais darbuojasi jau keleri metai. Statybininko-staliaus profesiją turintis vyras dirba vienoje firmoje, kartkartėmis sugrįžta aplankyti šeimos. Apie nelaimę pirmiausia Rasa telefonu pasakė kartu su Rolandu dirbusiam jo broliui. Pati neturėjo jėgų laukti, kol šis pakvies jos vyrą.

Rolandas sugrįžo jau kitą dieną. “Nelaimę išgyventi kartu daug lengviau. Kai šalia jauti artimo žmogaus petį, jautiesi tvirtesnis”, - sako Rasa.

Abramovai Šlienavoje gyveno Rasos tetos dovanotame sename mediniame name. Prieš metus mirusi teta paskutines kelias savaites gulėjo ant patalo, giminaičiai ją nuoširdžiai slaugė. Rasa bijo pagalvoti, kas būtų atsitikę, jei gaisras užsipliekstų senolei vienai būnant namuose. Namą jauna šeima pamažu remontavo, norėjo įsikurti jaukiau ir moderniau. Pakeitė dalį langų, suremontavo stogą, rengėsi apšiltinti sienas.

Norvegijoje užsidirbęs pinigų ir trumpam sugrįžęs namo Rolandas skubėdavo prie darbų.

Tačiau ne viską suspėjo sutvarkyti: sena elektros instaliacija, matyt, ir buvo ta priežastis, dėl kurios name įsiplieskė ugnis. “Šiemet su draugais sutikdami Naujuosius metus kaip niekada buvome geros nuotaikos. Džiaugėmės, kad nemažai tvarkant namą padaryta, kūrėme svajones, mintyse regėjome jaukų šeimos kampelį, - prisimena R.Abramovienė. - Nenujautėme, kad mūsų laukia didelis išbandymas.”

Šelpė ir nepažįstami žmonės

Rasa ir Rolandas po nelaimės įsitikino, kiek daug aplink gerų žmonių. Sutuoktiniai net neįsivaizdavo, kad padėti gali ne tik Samylų seniūnijos gyventojai, bet ir visai nepažįstami asmenys. Visi aukojo, kas galėjo: vieni drabužių, kiti - pinigų, įvairių daiktų, net baldų. Atvažiuodavo išgirdę apie šeimą ištikusią bėdą iš Kauno ir net tolesnių rajono kampelių.

“Nežinau, ar kada nors galėsim visiems atsilyginti už gerumą. Žmonės nepaliko mūsų bėdoje, ir tai be galo jaudina, - sako Rasa. - Pinigų paaukojo Šlienavos mokyklos mokiniai ir mokytojai, Kauno baikeriai, bažnyčios klebonas jų surinko per Mišias. “Lietuvos draudimas” apdraudė abu vaikus, kelios parduotuvės pasiūlė drabužių.”

Kol kas Rasa ir Rolandas dalijasi būstu su Rolando mama ir brolio šeima. Brolienė Andželika - Rasos klasės draugė, abi pažįstamos nuo vaikystės. Jų vyrai kartu uždarbiauja užsienyje, o moterys namuose rūpinasi vaikais. Andželika dabar Rasai - geriausia guodėja, jautriai nelaimės valandą ištiesusi pagalbos ranką.

Mažasis Aidas daugiausia laiko leidžia pas Rasos mamą, tad R.Abramovienei norisi kuo greičiau pradėti dirbti. Senojoje darbovietėje, kur dirbo iki gimstant Aidui, jos tebelaukia, todėl Rasa pasirengusi vėl imtis mėgstamo kirpėjos amato.

Seniūnija paskyrė kambarį

Į Lietuvą sugrįžęs Rolandas irgi veltui laiko neleidžia: baigė suremontuoti seniūnijos šeimai skirtą kambarį. Nors ir gera pas artimuosius, sutuoktiniams norisi turėti savo kampą.

“Kai žmoną su vaikais įkurdinsiu naujame būste, vėl važiuosiu į Norvegiją. Ten palikau gerą darbą, firmoje manęs laukia. Pasakiau sau: neturiu teisės verkšlenti, turiu būti šeimai didžiausias ramstis”, - pasakoja R. Abramovas. Jam dabar svarbiausia užsidirbti pinigų, už kuriuos būtų galima pasistatyti nors ir kuklų, bet nuosavą namą.

Tame pačiame žemės sklype, kur gyveno, vasarą Abramovai norėtų išsilieti namo pamatus, o visa kita, sako jie, lipdys pamažu.

Dvylikametė Skaistė labai išgyvena, kad sudegė jos kompiuteris. Kol kas po pamokų ji užsuka pas draugę, kuri mielai leidžia pasinaudoti savuoju.

Abi draugės kartu dažnai ruošia pamokas. Skaistė supranta, kad tėvai kompiuterio jai greitai nepadovanos, bet dėl to nė kiek nesijaudina - prie jo prisisėsti į savo namus ją dažnai pakviečia draugai.