Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Iš Afganistano pragaro - į pokyčių sūkurį
2007-03-24
Remigijus JURGELAITIS
Goro provincijoje išvaizdą pakeitęs Jonas Gečas Lietuvoje pasinėrė
į malonius šeimyninius rūpesčius
“Prie jos taip ir nepripratau”, - Krašto apsaugos ministerijos patarėjas Jonas Gečas pastaruoju metu dažniau kalba ne apie praėjusių metų pabaigoje baigtą misiją Afganistane. Visiems labiau rūpi jo išvaizdos pokyčiai. Ilga barzda vyrą išskiria iš kitų ministerijos darbuotojų.
Tačiau Afganistane, kur buvęs Krašto apsaugos viceministras ir pirmasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vadas praleido metus, niekam neužkliuvo jo išvaizda. Visi afganai nešioja barzdas.
“Ne visi mane tokį atpažino”, - kvatoja J.Gečas. Tačiau trys šeimininko namuose laukę šunys ir gyvenimo draugo pasiilgusi mylimoji Vida Urbonaitė žiūrėjo ne į barzdą. Jie džiaugėsi, kad tarnautojo kostiumą į kario uniformą iškeitęs vyras sveikas grįžo iš alinančios misijos Afganistane.
Barzda kelia papildomų rūpesčių
Beveik metus J.Gečas nedėvėjo tarnautojo kostiumo. Tačiau kasdien vilkdavosi kario uniformą. “Ji labai varžo judesius”, - tikina jis. Goro provincija - ideali vieta įdegti saulėje, tačiau visų į Lietuvą sugrįžusių karių oda nė kiek neįrudusi. Kodėl? “Kasdien būtina vilktis neperšaunamą liemenę, uniformą, autis aulinius batus”, - J.Gečas prisimena alinantį karštį. 40 laipsnių temperatūra ir tvieskianti saulė kariams tampa didžiausiu išbandymu, kuris virsta košmaru.
J.Gečui jis baigėsi. Kelis mėnesius vyras žada būti Lietuvoje. Kasdien eiti į darbą Krašto apsaugos ministerijoje. Nors Vilniuje retai išlenda saulė, o KAM patalpose nėra pernelyg karšta, patarėjas nė minutei neišjungia kondicionieriaus. “Bandau atvėsti”, - nusijuokia jis. Kol kas neketina atsisakyti ir kitų Afganistane įgytų įpročių. Kad ir prie veidrodžio kasdien praleisti šiek tiek daugiau laiko.
“Vis per tą barzdą, - moja ranka. - Jai reikia nemažai priežiūros. Tačiau bent kol kas neketinu nusiskusti.” Gegužės viduryje J.Gečas vėl vyks į Afganistaną. Bendraujant su vietiniais barzda pralaužia daugybę ledų. Plaukai ant veido - ir pagarbos, ir etiketo simbolis.
“Lietuvoje oficialiuose susitikimuose dėvime kostiumą. Nesirengiame sportinių kelnių ir švarko. Afganistane klasikiniam kostiumui prilygsta barzda, - ne viename susitikime su vietos valdžios pareigūnais tuo įsitikino J.Gečas. - Tikram vyrui turi želti brazda.”
Tvarkingai iššukuota barzda tarsi koks svetimkūnis. “Tiesą sakant, prie jos taip ir nepripratau. Pasižiūriu į nuotraukas ir pats savęs nepažįstu - perbraukia ranka. - Be to, sulaukiu daugiau aplinkinių žvilgsnių.” Dėmesio J.Gečui niekada netrūko, nes ir pats mėgsta jį rodyti. Ministerijos tarnautojai žino, kad KAM patarėjas ranką paspaudžia net mažiausiai kvalifikuotiems darbuotojams.
Paskui mylimąjį - į misiją
Nuo rankos paspaudimo prieš kelerius metus prasidėjo J.Gečo ir keliolika metų už jį jaunesnės leitenantės Vidos Urbonaitės pažintis. Dabar Jonas ir Vida - ne tik bendradarbiai ar geri pažįstami, juos sieja gerokai artimesnis ryšys. Kartu jie dirbo leidinyje “Krašto apsauga”. Vidos viršininkas iš karto pastebėjo simpatišką pavaldinę. Jauna žurnalistė noriai klausėsi kolegų patarimų, tačiau labiausiai vertino tuometinio viceministro patirtį.
Apie meilę, tarpusavio santykius nenori kalbėti nei J.Gečas, nei V.Urbonaitė. “Vida rengiasi misijai Afganistane. Ketina išvykti gegužę”, - apie gyvenimo draugės planus pasakojo vyras. Kai jis grįžo į Lietuvą, Vida paliko leidinio “Krašto apsauga” redaktorės darbą. Dabar kariniame dalinyje ji rengiasi artėjančiai misijai.
Kuo ji sužavėjo vieną labiausiai patyrusių Lietuvos kariškių? “Esu Vandenis, vadinasi, draugiška, rami, paslaugi. Bet iki šiol didžiausią įtaką gyvenime darė kartais net man keistas užsispyrimas bei atsakomybė”, - sakė apie save leitenantė.
“Šiandien esu karininkė, - tęsė ji. - Afganistane norisi įgyti visai naujos patirties, patobulinti žinias ir sėkmingai pradėti dar vieną visai naujos kokybės savo gyvenimo etapą.” Afganistane ji ketina dirbti Lietuvos karių atstove spaudai. Be to, ilgiau galės pabūti greta mylimo vyro, kuris gegužę valdininko kostiumą ir vėl ketina iškeisti į kario uniformą.
Šunys sujaukė namus
J.Gečas Lietuvoje bus kelis mėnesius. “Darbų tikrai netrūksta, - atisidūsta jis. - Šalia visų kitų pareigų skaitau paskaitas. Net nespėju atlikti buities darbų.” O darbo nuosavame name tikrai netrūksta. Grįžęs iš Afganistano kelias savaites vyras kuopė šunų palikimą. Beveik metus jie buvo kuklaus namo šeimininkai.
“Net neįsivaizdavau, kad jie gali šitaip pasidarbuoti, - šunys namą buvo pavertę netinkamu gyventi. - Bet viską įmanoma sutvarkyti. Beveik baigiau.”
Balandį augintiniai apsigyvens lauke. J.Gečas neketina jų atiduoti draugams ar uždaryti į prieglaudą. “Sąžinė neleidžia, - kai išvyks iš Lietuvos, šunis prižiūrės kaimynai. - Juos auginu jau dešimt metų.” Išlaikyti šunis - nepigu. Vien ėdalui vyras kas mėnesį išleidžia kelis šimtus litų.
Šunys - ne tik papildomi rūpesčiai, bet ir malonumas. Ypač miške, kur buvęs orientavimosi sporto treneris jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. “Sunku pasakyti, ar be kompaso nepasiklysčiau, - abejoja J.Gečas. - Tik knygose rašoma, kad kryptį galima nustatyti pagal medžių lapus ar skruzdėlynus. Iš tiesų viskas gerokai sudėtingiau.”
Kaip ir gyvenime. Tačiau J.Gečas gerai žino tinkamą kryptį. “Visko turiu, - sako jis. - Užtenka ir maisto, ir drabužių. Kai išvažiuosiu į Afganistaną, netrūks ir saulės - gražu ir šilta. Tiesa, trūksta laiko.” J.Gečas ketina baigti knygą apie Afganistaną, kasdien rašo iki vidurnakčio. Be to, ėmėsi ir giminės istorijos sudarymo. “Bet tai labai ilgas procesas”, - daug laiko ir jėgų suryja informacijos apie Gečų giminės ir gimtojo Tenenių kaimo istoriją rinkimas.
Šildosi karvių mėšlu
“Pakalbėkime apie Afganistaną, - šią temą jis labiausiai mėgsta. - Kai misijoje turėjau laisvo laiko, daug skaičiau. Įsigijau ne vieną knygą, nors Afganistane jos nėra pigios.” 35 eurai - vidutinė mokslinės knygos kaina.
Afganistaną J.Gečas geriau pažino ne iš knygų. Jis viską matė savo akimis. Vietinių tradicijas, skurdų gyvenimo būdą, purvą, nepriteklius, bet kartu ir laimingas vietinių akis. “Daugelis nesupranta, kad galėtų kitaip gyventi, - prisimena pokalbius Goro provincijos gyventojų namuose. - Su gyvuliais miega tuose pačiuose migiuose. Neturi televizorių, automobilių. Tačiau jų afganams ir nereikia.”
Nors vietiniai nesivaiko mados, tačiau kai kuri įranga - viena moderniausių pasaulyje. Palydoviniai telefonai ir naujausi ginklai yra beveik kiekvienoje afganų pirkioje. “Kontrastų šalis, - konstatuoja J.Gečas. - Šildosi karvių mėšlu, bet kalba palydoviniais telefonais.”
Lietuvių kariai neturi galimybės pasiklausyti vietinių pokalbių. Bet gali nuspėti, kad dažniausiai vyraujančios temos - narkotikai ir genčių konfliktai. “Ne kartą girdėjau vietinių teiginius, kad visas problemas išspręstų tik kito kaimo lyderio mirtis. Goro provincijos kaimuose teisinės valstybės pagrindai - tolima perspektyva”, - tokią išvadą padarė lietuvis.
Patirtį aprašys knygoje
Afganistanas - viena skurdžiausių pasaulio šalių. Pietinėje bei rytinėje šalies dalyje vyriausybinės pajėgos, kurioms padeda 20 tūkstančių JAV ir sąjungininkių karių, vis dar kaunasi su talibų sukilėliais. Nors gyventojų surašymo nebuvo jau kelis dešimtmečius, manoma, kad šalyje gyvena 25-28 mln. žmonių.
Vidutinė afganų gyvenimo trukmė - 43 metai. Maždaug ketvirtadalis visų vaikų Afganistane miršta nesulaukę penkerių. Tai ne vien statistikos duomenys. Tokius faktus J.Gečas užrašinėja naujausioje savo knygoje. Joje ir daugiau pastebėjimų apie Afganistano kontrastus.
Korupcija tarsi vėžys ėda šią skurdžią šalį. “Gubernatorius uždirba maždaug 60 dolerių per mėnesį, o žemės sklypas kainuoja 10 tūkst. dolerių, - pasakojo J.Gečas. - Nepaisant to, gubernatorius važinėja naujintėlaičiu džipu, vilki geriausius kostiumus, statosi namą, o jo vaikai gyvena Šveicarijoje ir Austrijoje.”
Prabangus gyvenimas reiškia vieną - narkotikų verslas klesti. Tai žemės ūkio sritis, kurioje šalis pirmauja pasaulyje. Afganistanas - didžiausias planetos opijaus gamintojas. Čia pagaminama 87 proc. viso į pasaulinę rinką patenkančio opijaus. Manoma, kad iš jo gaunamos pajamos prilygsta beveik pusei šalies BVP.
“Pats mačiau, kaip degė milijonai dolerių, - ne kupiūrų gaisrą stebėjo J.Gečas. - Vietiniai policininkai sulaikė didžiulę narkotikų siuntą.” Kelių kaimų gyventojams tariama kova su narkotikų augintojais tapo blogiausia žinia - kaimiečiai neteko metų pajamų. “Daugeliui narkotikai - vienintelis pragyvenimo šaltinis”, - Afganistaną iš arti stebėjo J.Gečas.
