Kovojau su savimi. Tačiau veltui: vis tiek godžiai žiūrėjau pro automobilio langą. Taip, mokykla dar tebestovi. Dar matyti takai. Atsiradę kažkas naujo. O apskritai - tuščia. Daug tuščiau, negu buvo kitados.

Šalia mokyklos stovi namas. Man jis pats svarbiausias, ir kiekvienąkart žiūriu į septinto aukšto balkoną. Langus. O jie visuomet tušti.

Anksčiau languose šmėžuodavo tamsus veidas, o balkone būdavo matyti siluetas. Dabar tas vaikinukas užaugo. Gal net išsikraustė. O gal slepiasi kažkur tarp namų. Prabėgę keleri metai pakeitė ir kasdienes buvimo vietas.

Anksčiau ir takai nebuvo tušti. Juose būdavo tiek vaikų, kad visų nė nepažinojau. O dabar tais takais praeina vos vienas kitas.

Važiuodama pro tas vietas, niekada nedrįstu užsukti į kiemą. Nebegalėčiau jau jo pavadinti savu. Suoliukai dar labiau sulaužyti ir nutrypti, o laiptinės suterštos. Ir pats kiemas tuščias. Žinau, kad daugelis išsikraustė, o tie keli likę jau nebelaiko kiemo pagrindine susitikimo vieta.

Ir mokykla jau nebesava. Pasikeitė kelios kartos ir net nežinau, kuo dabartinės gyvena. Kur susitinka. Ką veikia. Bijau ir pagalvoti, ką galėtų veikti to tamsaus veido savininkas, kažkada matytas balkone ir takuose. Svajočiau pasikalbėti su jo tėvais, bet bijau, kad ne tik nepažins, bet ir nesupras.

Svajočiau su bet kuo pasikalbėti, kas dar gyvena ten. Iš dalies jiems ir pavydžiu. Na ir kas, kad jiems taip pat mokykla nesava. Jiems savi takai, kuriais kasdien eina į studijas ar darbą. Jiems savas ir tas reto tyrumo pamiškės oras, kuriuo kvėpuodami jie eina namo.

Noriu tikėti, kad ten daugiau ir nebuvo žmogaus, kurio pravardė taip pat būtų raižoma ant vaikų darželio sienos. Ar visų žinoma. Noriu tikėti, kad ir tam vaikinui balkone taip ir neatsirado svarbesnio žmogaus.

Jei ne tamsaus veido vaikinas, nežinau, ar jausčiau tokį kartėlį. Ilgesys. Jis nepalieka net sapnuose, kur vėl rengiuosi įprastais kiemo drabužiais ir iki vėlaus vakaro būnu tenai. Tada bent nesmaugia praėjęs laikas.

Į mokyklą kelerius metus taip ir neužėjau. Nenoriu matyti to laiko mokytojų veiduose. Pačioje mokykloje. Pasikeitusiuose pamokų tvarkaraščiuose. Galų gale ir direktorės kabinete, kuri žadėjo išvykti į kitą šalį ir taip užbaigti dabar jau mokyklos gyvenimo etapą. Mokyklą planuojama uždaryti arba bent pakeisti jos profilį. Neberasčiau ir mokytojų.

Kartais pagalvoju, kad nereikėjo daryti pertraukos. Toliau lankyti dar mokykloje tebesančius, tebedirbančius mokytojus, kiemo draugus. Dabar iš jų visų teliko tik viena draugė, su kuria dar bendrauju. Bet ir ji pasekė mano pėdomis - apsigyveno kitame mieste. Liko šalia mokyklos gyventi jos sesuo, tačiau tai, ko gero, paskutinis asmuo, pas kurį dar galėčiau drąsiai užsukti. Tikiuosi. Draugės sesers nemačiau kelerius metus.

Kol kas nesugalvojau, ką darysiu toliau. Pasiryšiu nuvykti į mokyklos rajoną, apeiti visus, kuriuos dar pavyks surasti, pažadėti su jais bendrauti. Arba nieko nedarysiu. Pasistengsiu pamiršti. Sunkiausia pamiršti vaikiną balkone. Tiek kartų svajojau apie tai, kaip lauksiu jo sugrįžtant iš mokyklos laiptinėje. Galvojau. Svajojau. Tada nieko nesakyčiau. Galbūt pats pasufleruotų atsakymą.

O gal tik tyliai apsilankysiu rajone. Sutemus. Kai nereikės paklaustai aiškintis, ką čia veikiu, pas ką atėjau. Tegu niekas to ir nemato. Pastovėsiu šalia mokyklos ir pagersiu to tyro pamiškės oro. Pažiūrėsiu į septinto aukšto balkoną. Gal ten bus matyti jau suaugęs ir mane pamiršęs tas vaikinas.

Tai padarysiu tik pavasarį. Nežinau, ar jau šį. Tačiau bijau ir pavėluoti. Kitąmet jis jau bus baigęs mokyklą.

Inga