Užsispyrėlė

Filmą apie užsispyrėlės sutramdymą žiūrėjau dar paauglystėje ir dusau iš pykčio. Tuojau pat išvaryčiau iš namų vyrą, kuris taip bjauriai su manimi elgtųsi. Potekstė apie tikrąją moters paklusnumo vyrui vertę man tuomet liko neaiški. Nesupratau jos ir tada, kai pirmą kartą atsidūrėme ant skyrybų ribos.

Baigėme vieną klasę, tačiau studijavome skirtinguose miestuose. Prieš stojamuosius egzaminus išsiskyrėme visam gyvenimui ir aš tyčia išvažiavau kuo toliau. Tačiau meilė nugalėjo. Susituokėme, nes abiejų tėvai nervindavosi, kai mūsų pasimatymai užsitęsdavo visą savaitgalį. Jie tikėjosi, kad vedybos atneš ramybę jiems ir mus mažiau nuo mokslų atitrauks - greičiau susitupėsime.

Jie žiauriai klydo. Pirmaisiais metais mes labai audringai aiškinomės santykius. Jis buvo kilęs iš patriarchališkos šeimos, kurioje žmona net prie stalo aptarnauja vyrą, o aš - iš tokios, kurioje pietūs verdami ne kiekvieną dieną. Pykomės ne dėl buities, o dėl skirtingo požiūrio į šeimą, vaikus, vyro ir moters vaidmenį. Susitaikę svaigdavome nuo aistros.

Paskui visa savaitė skyrium ir vėl viskas iš naujo. Sunkiausi būdavo pirmadieniai, kai tekdavo sėdėti paskaitose po praktiškai bemiegio savaitgalio. Penktadienį jau nuo ryto imdavau nekantrauti, galvodavau, kaip mes praleisime tas kelias dienas.

Antrojo kurso pabaigoje teko skubiai gultis į ligoninę - reikėjo svarios priežasties išeiti akademinių atostogų. Mokytis nebebuvo nei noro, nei dvasinių jėgų. Tikėjausi, kad, metus pagyvenusi normalų šeimyninį gyvenimą, atgausiu pusiausvyrą. Išėjo atvirkščiai. Aš leisdavau laiką namie, o vyras mokėsi ir dirbo. Aš stengiausi būti ideali žmona ir nuobodžiaudavau, laukdama jo sugrįžtant. Vyras būdavo pavargęs, suirzęs. Rodė kur kas mažiau dėmesio ir švelnumo, nei buvau pratusi.

Maištavau, nustojau gaminti valgyti, tyčia kur nors išeidavau prieš jam sugrįžtant. Arba iki išnaktų žiūrėdavau televizorių. Eidavau gultis tuomet, kai jis jau būdavo kietai įmigęs. Vyras vaikščiojo pajuodęs ir nelaimingas. Anyta mėgino su manimi pasišnekėti. Ji sakė, kad dėl santarvės šeimoje moterys turi aukotis. Aš nė neketinau to daryti. Meilė yra arba jos nėra. Gudrybės ar aukos dėl jos - amoralu ir netikra. Maždaug tokiomis kategorijomis aš tuomet mąsčiau.

Skyrėmės abu beveik verkdami. Buvau pernelyg išdidi: nesutikau, nors jis maldavo taikytis. Jaučiausi nepakankamai mylima ir dėl to įžeista iki širdies gelmių. Jei jis galėjo versti mane šitaip kentėti, vadinasi, nevertas mano meilės. Taip maniau ir tuomet, kai skyriausi su antruoju vyru. Širdį skaudėjo mažiau, nes mano pačios jausmai tam žmogui nebuvo tokie, kaip pirmajam mylimajam. Tačiau mes turėjome sūnų, kuris mus siejo, todėl pradėti naują gyvenimą sekėsi sunkiai.

Buvęs vyras užeidavo pas mus mažiausiai du kartus per savaitę. Jis sėdėdavo iki išnaktų, ilgokai po to, kai sūnelis užmigdavo, mums abiems rymant prie jo lovelės. Mažylis mūsų kaskart to prašydavo, o mes nenorėjome jo skaudinti. Paskui gerdavome virtuvėje arbatą ir ilgai šnekėdavomės. Mes nieko vienas kitam nebeprivalėjom, nebeturėjom pretenzijų. Nereikėjo ko nors dalytis, susitarti dėl kiekvienos smulkmenos, todėl pokalbiai buvo malonūs ir įdomūs.

Kartą jis atsidusęs pasakė, kad per tuos penkerius drauge praleistus metus aš jam neleidau savęs pažinti. Buvau pernelyg užsispyrusi, nenuolaidi, kovodavau dėl savo pozicijų ir neidavau į kompromisus. Tai labai jį erzindavo ir jis nepajėgė pamatyti mano taikiosios pusės, kuri jam dabar labai imponuoja.

Tą naktį verkiau, nes pamėginau pažvelgti į savo praeitį iš kitos, ne gynybinės pozicijos. Nustebusi suvokiau, kad, pernelyg saugodama savo “aš”, dažnai pamiršdavau, kad jis neturi užgožti kito žmogaus poreikių ir troškimų. Juk pasiduodama kito valiai tarsi priverti jį plačiau atverti savo širdį. Jis nebesiekia nugalėti, nuginčyti, išsireikalauti, o gali žavėtis, domėtis, ilgėtis, net dievinti.

Dabar man neduoda ramybės mintis, kad neteisingas ir mano įsitikinimas, jog neverta klijuoti sudužusių indų, nes jie vis tiek nebus kaip nauji. Taip aš sakydavau mane mylėjusiems vyrams, kai nepajėgdavau nusileisti ir susitaikyti po rimtų konfliktų. Visuomet siekdavau išsiskyrimo, atmesdavau tikinimus, kad viskas dar gali būti gerai.

Gabrielė