Gyvenimo istorija


2003-02-03
Gyvenimo istorija

Romantikas

Irma man paskambino kelios minutės po pusiaunakčio. Pakėliau telefono ragelį pyktelėjusi - visi mano draugai žino, kad einu anksti gultis. Esu tikras vyturėlis, kuris geria pirmąjį puodelį kavos penktą valandą ryto, o vidurnaktį sapnuoja jau mažiausiai trečiąjį sapną.

Išgirdusi kūkčiojimą, supratau, kad viduryje nakties manęs laukia rimtas darbas. Turėjau keletą draugių, kurioms nelabai sekėsi ir jos kažkodėl tikėjosi, kad rasiu visus joms reikalingus atsakymus. Aš žinau, kad jos atidžiai manęs klausosi tik tuomet, kai reikia paguodos. Kai mėginu jas iš anksto perspėti, atrodau senmergė burbeklė.

Štai Irma man vos prieš pusmetį kone dusdama iš susižavėjimo pasakodavo apie savo naująją meilę. Labai patraukli, meiliai čiauškanti mergina, turinti atskirą dviejų kambarių butą, buvo labai gardus kąsnelis tam tikro plauko vyrams. Arūnas man irgi pasirodė iš tos pat genties. Jis meluodavo jai ir mums, jos draugėms, kai susitikdavome visa kompanija. Pats susipainiodavo, kad ką tik pasakojo kitaip ir kurdavo dar mažiau įtikėtinas istorijas. Keletą kartų pasišaipiau iš to, o jis net nesuglumo, gūžtelėjo pečiais ir atsipirko juokeliu.

Apie savo darbą Arūnas išsitardavo vos puse lūpų, tačiau leisdavo suprasti, kaip reikšminga tai, ką jis daro. Tikindavo, jog daug šnekėti negali - komercinė, o gal net valstybės paslaptis. Aš tik pašaipiai šyptelėdavau, o Irma žvelgdavo į mane priekaištingai, tarsi kokį netaktą būčiau padariusi. Tada ji man sakydavo, kad jis romantikas, fantazuotojas, kuriam nuobodi pilka realybė. Norėdamas padaryti įspūdį mylimai moteriai ir jos draugėms, jis kažkiek ją pagražina, bet juk tai nėra didelis nusikaltimas. O gal jo praeityje buvo kokia nors drama, gal jis išties dirba slaptoms tarnyboms, štai kodėl jis vis nesupažindina su savo tėvais ir draugais.

Mūsų santykiai visai atšalo, kai Arūnas persikraustė gyventi į Irmos butą. Į svečius jie manęs nebekviesdavo, tik kartais ji man paskambindavo. Pasakodavo, kaip jiems sekasi. Klausė, gal mano bendradarbiai žino gerą automobilių meistrą, nes Arūnas, vos atsiėmęs iš draugo anksčiau jam paskolintą automobilį, slidžiame kelyje nuvažiavo nuo šlaito. Dabar jau daugiau nei mėnesį jie negali sulaukti, kol tą automobilį suremontuos. Todėl kai jam būtinai reikia, ji skolina jam savo “golfuką”, o pati važinėja mikroautobusu. Aš nedrįsau jos paklausti, ar ji apskritai matė Arūno automobilį.

Paskui ji prašė paskolinti pinigų - Arūnui nesumoka nemenkos jau uždirbtos sumos: jo firmoje kažkokie nesklandumai su pinigų pervedimu iš užsienio. Kai pradėjau dalykiškai domėtis, kokia tai šalis, ar ilgai trunka tie nesklandumai, stebėtis, kad jis neturi jokių atsargų, Irma nukreipė pokalbį į šalį. Maniau, kad supyko, nes po kelių savaičių mačiau ją mieste, tačiau net nepasisveikinome. Ji įtartinai greitai nusuko į nuošalią gatvelę tarsi manęs nepastebėjusi. Pažadėjau sau kitąsyk prikąsti liežuvį - kam gali patikti toks tardymas.

Tą naktį ilgai kalbėjomės telefonu, galiausiai ji prisipažino, kad neturi kur pernakvoti. Pagalvojau, kad kažką ne taip supratau, bet pasikviečiau pas save, bus patogiau šnekėtis, vis tiek nebeužmigsiu. Kai atvėriau duris, aiktelėjau - Irmos veide pamačiau seną mėlynę ir dvi naujas.

Girdžiau ją karšta arbata su brendžiu, o ji negalėjo nustoti verkusi. Prisipažino, kad ilgokai kentė nepriteklius ir vis blogėjantį mylimojo elgesį. Kai jis visai nustojo rytais išeidinėti iš namų, ji mėgino sužinoti ką nors konkretaus apie jo darbą ir artimuosius. Tada jis pirmąkart ją sumušė. Atsipeikėjusi po patirto šoko, ji mėgino jį išvaryti. Jis juokėsi jai į akis ir pareiškė neketinąs išsikraustyti. Pamatęs, kad ji grūda į krepšį jo daiktus, puolė ant kelių, atsiprašinėjo, prisiekinėjo beprotiškai mylįs. Tikino, kad dėl laikinų nesėkmių jam visai pakriko nervai.

Ji patikėjo ir kurį laiką nemurmėdama jį išlaikė: reikia pagelbėti mylimam žmogui vėl atsitiesti. Kasryt jis sakė einąs ieškoti darbo ir ji vėl juo tikėjo. Sunerimo pajutusi, kad jis kasdien atsiduoda alkoholiu. Kai jis pradėjo parsinešti butelį namo, Irma pakėlė vėją. Jis vėl ją mušė ir vėl atsiprašinėjo. Jai nepavyko jo išprašyti lauk, nors šaldytuvą laikė beveik tuščią. Iš namų pradėjo dingti daiktai. Ji bijojo kviesti policiją, nes jis pagrasino užmušiąs.

Asta