Gyvenimo istorija
Juodasis šeštadienis
Pagaliau baigėsi tikrai nelengva darbo savaitė: sirgo mažasis, aš negalėjau jo slaugyti, imti nedarbingumo lapelio, nes privalėjau dirbti, tiksliau, plėšytis tarp namų ir darbo. Tai, kad kelias dienas pavyko parsinešti darbo į namus, anaiptol nebuvo vien džiaugsmas - suvestines padaryti reikėjo skubiai, o mažasis norėjo, kad ištisai būčiau prie jo, verkė prašomas išgerti vaistus, kaitinant kojas. Kai prasidėdavo sūnelio kosulio priepuoliai, atrodė, nė baldas vietoje nebūtų nustovėjęs. Vartojant antibiotikus kosulys apslopo tik ketvirtą dieną.
Ilgainiui viskas, atrodo, tvarkėsi. Mažajam nukrito temperatūra, jis beveik nekosėjo. Neblogai išsimiegojau - naktį nebereikėjo keltis kelis kartus. Ryte sau ištariau: Koks gražus rytas. Stengsiuos, kad namuose ši diena būtų graži ir rami. Juk šeštadienis. Jokių priekaištų, raginimų, ginčų. Pagaliau nereikės plėšytis. Kaip puiku. Kadangi nemiegojau, atsikėliau šeštą, kaip į darbą, ir pradėjau skusti bulves - šiandien palepinsiu šeimą visų mėgstamais bulviniais blynais.
Deja, audra prasidėjo prie pusryčių stalo. Iškepusi blynus, išverčiau iš lovos vyriausiąjį sūnų valgyti - jis sakė dar nenorįs keltis. Prie stalo Tautvydas atsisėdo nesiprausęs ir toliau priekaištavo, kad aš jam nė šeštadieniais neleidžiu kiek nori išsimiegoti. Aš kvailai teisinausi, kad šiltas maistas skanesnis ir sveikesnis, o atšalę bulviniai blynai apskritai nieko verti. Pavalgęs dvylikametis sūnus mėtė puodelį iš rankos į ranką - juo žongliravo.
Padėk, sudaužysi, - paliepiau jam.
Išgirdau tipišką atsikalbinėjimą: Ne, nesudaužysiu.
Puodelis kaip tik išsprūdo iš Tautvydo rankų ir sudužo.
Na, ir žioplas tu. O dar ginčijiesi, negali paklausyti, - tėškiau neištvėrusi.
Tu pati žiopla. Užvakar sudaužei lėkštelę, - atrėžė sūnus.
Esi tikras chamas. Kaip drįsti taip vadinti motiną? Greitai atsiprašyk, - užvirė pyktis.
Tautvydas jį dar pakurstė: Neatsiprašysiu. Tai tu chamas. Tu pirma pavadinai mane žioplu.
Kad daugiau to negirdėčiau, - atrėžiau ir sugriebusi sūnų pradėjau jį purtyti.
Palik jį ramybėje, - šie vyro žodžiai dar labiau pakurstė įniršį: užuot auklėjęs sūnų, jį gina.
Mėgindamas išsilaisvinti, Tautvydas bloškė mane į stiklines duris. Alkūne atsitrenkiau į stiklą, jis sudužo, supjaustė mano ranką. Kviesiu policiją, - piktai drėbiau sūnui. Ranka stipriai kraujavo. Dabar vyras jau griebė diržą. Į virtuvę atbėgęs mažasis pradėjo klykti nesavu balsu.
Kraujo vaizdas Tautvydą išgąsdino daugiau negu mane. Greitai išsprukęs iš virtuvės, jis išbėgo iš namų. Užsiveržusi ranką, po pusvalandžio nurimau.
Vyresnėlis negrįžo namo nei po valandos, nei po trijų. Vyras ieškoti sūnaus nėjo. Išdidumas ir įžeistos ambicijos neleido to daryti ir man. Pradėjus temti, Tautvydo jau ieškojome abu su vyru.
Artimiausiose žaidimų aikštelėse prie mūsų namo jo nebuvo. Pradėjau klausinėti sūnaus draugų - tik vienas prasitarė, kad matė ryte sparčiai einantį pro kiemą autobusų stotelės link. Kur jis nuvažiavo? Pabandžiau paskambinti keliems toliau gyvenantiems sūnaus draugams. Visi sakė, kad pas juos tądien Tautvydas nebuvo užėjęs. Beliko laukti. Sūnus grįžo jau sutemus.
Normaliai užmigti negalėjau. Girdėjau, kaip savo kambaryje vartosi Tautvydas.
Kodėl taip nutinka? Negi mes tokie degradavę, tokie įpykę, įniršę vieni ant kitų, kad taip atsitiko? Negi šeimose taip arti iki tų per televiziją rodomų žiaurių siužetų, kai tėvai sumuša savo vaikus ar vaikai šoka prieš gimdytojus su peiliais?
Ar šis karas buvo reikalingas? Neišvengiamas? Supratau, tikrai ne.
Ką daryti? Po kai kurių sūnaus ar vyro žodžių savo pykčio protrūkio nesugebu suvaldyti. Jis trenkia kaip žaibas, ritasi kaip sniego griūtis kalnuose. Ypač tada, kai būnu nuvargusi. Negi aš - potenciali smurtautoja? Negi taip prasideda visų tų gąsdinančių, smerkiamų smurtautojų veiksmai? Negi aš negaliu elgtis kitaip?
Vilma