Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2005-08-30
Musulmonė
Man 45-eri metai. Niekad negalvojau, kad gyvensiu “musulmoniškoj” šeimoj. O štai dabar gyvenu jau ketveri metai. Esu žmona ir mama, auginanti tris savo vyro vaikus (sūnus), o kažkur kitur jis gyvena su žmona-meiluže, jaunesne 20 metų.
Sunku papasakoti visą istoriją. Viskas prasidėjo kaip ir visur: nuo nesupratimo, kas vyksta, išsiaiškinimo, manęs kaltinimo, kad buvau bloga žmona, neįdomi, nes tik su vaikais namie sėdėjau, neromantiška ir t.t. Kiek ašarų praverkta, naktų nemiegota, laukiant jo sugrįžtant, atleista, tikėta, kad būsim kartu ir vėl nusivilta, supratus, kad jis be jos gyventi negali.
“Aš negaliu be jos, aš numirsiu”, - tokie būdavo jo žodžiai. Ką aš jaučiau, nesinori prisiminti. Išgelbėjo vaikai. Mažiausias, metukų, apsikabindavo ir verkdavo kartu, paskui tempdavo, paėmęs už rankos, kad duočiau valgyti. Ėjau, nes turėjau eiti. Oi, kaip širdį skaudėjo, kai jį atidaviau į darželį, nes pati pradėjau mokytis - turėjau juk išeiti iš namų, kad neišprotėčiau.
Po to pradėjau dirbti. Dabar nors gaunu minimalų atlyginimą, bet tai jau mano pinigai. Vyras duodavo pinigų ir anksčiau, bet reikėdavo prašyti, sakyti, kam reikia, sulaukti priekaištų.
Dabar vyras savo ryšius su meiluže slepia, su ja matosi darbo metu, o vakarus praleidžia namie, prie kompiuterio, prikimšto pornografijos iš interneto, elektroniniu paštu susirašinėja su mylimąja. Tapo labai geras vaikams.
Niekad toks nebuvo. Viską perka, ko paprašo, į keliones vežasi, bet aš važiuoti kartu nesu kviečiama. Ir kam gi kviesti, juk nebus jokios romantikos, kai žmona šalia. O dabar gali meilužei žinutes siuntinėti nuo Eifelio bokšto.
Nenoriu vadintis jo žmona. Ne-no-riu! Taip ir norisi išrėkt jo giminėms, giriantiems, kokia graži mūsų šeima. Nėra šeimos, nebėra! Sakot, skirtis? Lengva pasakyt. Reikėtų išgirsti penkerių metų sūnaus nesibaigiančią raudą, kai, nuvažiavus prie jūros, tėvas eina miegoti į mašiną: “Kodėl tėtis mane paliko? Aš jo niekada nemylėsiu”.
Galvojat, jis supras, kodėl mama liepė tėčiui išeiti? Tėtis niekad nepasakys, kad išeina pats. Kaip reikia auginti sūnus, kad jie savo žmonas mylėtų, kad suprastų, jog pirminė aistra netrunka ilgai, bet ją reikia abiem kurstyti?
Gal vyras toks, nes tėtis jį paliko, kai buvo šešeri? Kas geriau sūnums: ar augti šeimoje, iš kurios meilė tarp tėvų išėjus, bet turėti tėvą šalia, kuris gali kartais ir pabarti, ar augti tik su vienu iš tėvų, su kitu bendraujant tik savaitgaliais ar per atostogas? Uždavinėju šį klausimą nuolat, kiekvieną dieną ir dar atsakymo neradau. Viena žinau, su vaikais pradėsiu apie tai, kas vyksta, kalbėtis atviriau, nes matau, kad jie pradeda viską vertinti savaip.
Kartais pratrūkstu, įsiuntu. Gal ir gerai, kad vyras miega užsirakinęs, nes negarantuoju, ar kada nors per galvą jam su kuolu ar bent šluota netrenksiu.
Kartais vėl puolu į depresiją, bet padeda draugės, knygos, ir vėl gyvenu, pradedu galvoti: nėra taip blogai, nes vaikai - sveiki, vyras visiškai išlaiko, pinigų duoda, galiu dantis susidėt, galiu dirbti, jis tuo metu vaikus prižiūri...
Taip ir teka tas gyvenimas, vaikai auga, ir vis dėlto sunku, nes labai norisi turėti žmogų, ant kurio peties galima būtų bent galvą padėt, o šitaip gyvenant nebėra iliuzijų surasti artimą ir laisvą sielą (vedusio - šiukštu, nereikia).
Aš, žuvėdra, stovinti ant pilko akmens,
Su pažeistu sparnu,
Ilgiuosi jūros
Tu, žmogau,
Su sužeista širdimi,
Ilgiesi kito žmogaus
Mes abu dar taip norime skraidyti...
Eglė
