Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2005-03-22
Kantrybė atsipirko
Kai sužinojau, kad vyras turi meilužę, norėjau numirti. Kiek atsitokėjusi - nušauti išdaviką ir tą pasileidėlę. Apgailestavau, kad dabar ne tie laikai, kai net karaliaus rūmuose buvo įmanoma nunuodyti priešą, o konkurentę apkrėsti raupais ar maru.
Tada ir prisiminiau kitą literatūros kūrinį. Jame protinga moteris taip bendrauja su vyru ir jo meiluže, kad ši netenka jo akyse žavesio, o jis kūrinio pabaigoje vos ne kojas savo žmonai bučiuoja. Toks kerštas man pasirodė kur kas naudingesnis, juk kur padėčiau du lavonus?
Taip sarkastiškai besišaipydama iš savo padėties kiek aprimau. Viskas ėmė atrodyti kitaip, tarsi žiūrėčiau filmą ir mano gyvenimas nuo to, kaip viskas susiklostys, nepriklausytų. Pavargau ieškodama knygos, kurioje buvo aprašyta meilužių sumenkinimo metodika. Nebeprisiminiau nei autoriaus, nei pavadinimo, o klausinėti draugių nenorėjau - nėra reikalo, kad jos apie mano bėdą sužinotų. Dar ne laikas verkti ant jų peties ir klausytis paguodos žodžių.
Stebiuosi, kad atsirado jėgų neprapliupti priekaištais, neapsipilti ašaromis. Neradusi knygos, nutariau, kad ir pati pajėgsiu suregzti veiksmų planą. Maloniausia, kad nukreipusi mintis tokia linkme aš nesijaučiau pažeminta ir atsidūrusi beviltiškoje situacijoje. Tai buvo svarbiausia, nes moteris pražudo ne tiek jas paliekantys vyrai, kiek jų pačių išgyvenimai. Paviršiun išlipa visi kompleksai, prasideda savigrauža, o baimė dėl ateities pribaigia.
Galvodama apie saldų konkurentės sunaikinimą, aplankiau kirpyklą, masažistę, nusipirkau naują palaidinę. Tai padėjo nuo vyro nuslėpti niūrią nuotaiką. Pasakiau jam, kad turiu labai daug darbo, todėl kelis vakarus užtruksiu ir jam teks pasirūpinti namais ir vaikais - sulaukti santechniko, pagaminti vakarienę, prižiūrėti, kad paruoštų pamokas.
Atsisakyti jis negalėjo, todėl ne vienas jų pasimatymas garantuotai buvo atšauktas. Kitą sykį paskambinau jam į darbą ir pasakiau, kad pasitempiau kojos sausgyslę, jam pačiam teks nupirkti produktų ir dar parvežti mane namo. Negalėjo jis tokių darbų atidėlioti iki vėlaus vakaro, o iš namų išeiti irgi neturėjo rimto preteksto.
Jo nuotaika aiškiai gedo, o aš jaučiausi vis geriau. Išsiaiškinau, kad jo meilužė yra gana kaprizinga ir reikli. Su ja drauge dirbo mano pusseserės draugė, todėl agentūrinės informacijos nestokojau.
Paskui man pradėjo “nesisekti”. Apipyliau šviesų vyro megztinį pomidorų padažu, lygindama sudeginau jo gerojo kostiumo kelnes, pamiršau išskalbti marškinius. Jau po savaitės jis neturėjo kuo vilkėti ir jam dar teko mane raminti. Aš labai apgailestavau ir siūliausi dirbti viršvalandžius jo garderobo atnaujinimo labui, raginau drauge eiti į parduotuves. Atrasdavau vis naujų reikalų, verčiančių mus po darbo būti drauge, viešumoje laikiausi į jį įsikibusi. Joks meilužę įsitaisęs vyras nedrįs tramdyti besiglaustančios žmonos, kad ir kaip norėtų to artumo išvengti.
Savikritiškai prisipažįstu, kad per drauge praleistus metus nustojau su vyru elgtis taip, kaip dera. Darbas, vaikai, namai, senstantys ir sergantys tėvai nustūmė mūsų tarpusavio santykius į kažkelintą planą. Dabar stengiausi būti ideali žmona. Domėjausi, kaip jam sekėsi darbe, siūliau aplankyti jo draugų šeimas, su kuriomis kadaise gana artimai bendravome. Gamindavau jo mėgstamus patiekalus, o vakare imdavau murkti kaip katė. Stengdavausi jį kas vakarą suvilioti ir man dažniausiai pavykdavo.
Meilužei tikriausiai nusibodo, kad jis tiek mažai laiko ir dėmesio skiria jai. Ji greičiausiai, kaip bet kokia kita moteris, ėmė priekaištauti, reikalauti meilės įrodymų. Galbūt savo nepasitenkinimą ji demonstravo ir vengdama intymių santykių. Tegaliu spėlioti, bet po kelių mėnesių pajutau, kad tos moters mūsų gyvenime nebėra. Pusesserės draugė sakė, kad jos po darbo laukia kitas vyriškis.
Dabar, kai laimėjau prieš dešimčia metų jaunesnę moterį, galėjau pagalvoti apie savo pamintą išdidumą ir savigarbą. Iki tol tokias mintis vijau šalin, nes tikrai būčiau nepajėgusi padaryti to, ką padariau. Išdidumas reikalautų po velnių siųsti netikėlį vyrą. Gal ir ciniška taip sakyti, bet dėl to būtų buvę geriau tik jo meilužei. Manau, kad mano nukentėjusi savigarba taip pat atgauta - aš pajėgiau išsaugoti šeimą, o vyrui taip ir neprisipažinau, ką žinojau. Jis mano, kad viskas susiklostė savaime, tikiuosi, kaltina save dėl to nuklydimo į šoną.
Rita
