Gyvenimo istorija


2004-01-27
Gyvenimo istorija

Pavėlavusi laimė

Su Algiu kartu gyvename jau ketverius metus ir džiaugiamės kiekviena akimirka. Nors mums jau po keturiasdešimt penkerius metus, tačiau jaučiamės lyg būtume pirmą kartą įsimylėję aštuoniolikmečiai. Kartais bijau net pagalvoti apie mūsų laimę, lyg bet kokios mintys ją galėtų “išbaidyti”. Pernelyg ilgai jos reikėjo laukti, gyventi, rodos, kažkokį ne savo, o primestą gyvenimą.

Su Algiu mes buvome bendraklasiai, dar mokykloje įsimylėję vienas kitą iki ausų. Tačiau mano tėvai į mūsų draugystę žiūrėjo kreivai: nepatiko jiems Algio šeima ir jo į žentus nepageidavo. Baigusi mokyklą nedideliame miestelyje, labai norėjau studijuoti Vilniaus universitete matematiką. Tačiau tėvai iškėlė ultimatumą: išleis į studijas, jei nebedraugausiu su Algiu. Nelengva buvo apsispręsti, bet tikėjausi, kad laikui bėgant tėvai apsigalvos, ir mes su Algiu galėsime būti kartu. Bet Algį žeidė tai, kad pirmenybę atidaviau studijoms, o mūsų meilė turėjo palaukti.

Aš išvažiavau į Vilnių, o Algis pradėjo mokytis Kaune. Savaitgaliais lėkdavau namo, tikėdamasi, kad susitiksiu su juo. Tačiau mano tėvai buvo kategoriški - sutikau studijuoti ir negali būti jokių susitikimų su Algiu. Kai dabar pagalvoju, net nežinau, kodėl tėvai buvo nusiteikę prieš jį. Jo šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų mažo miestelio gyventojų. Bet gal tai kaip tik ir buvo minusas mano tėvų akyse? Aš buvau vienturtė, ir jie tikėjosi man geresnės “partijos”? Laiku jų to nepaklausiau, o dabar jau nebegaliu - per vienerius metus prieš dešimtmetį juos abu palaidojau.

Mūsų santykiai su Algiu, kaip man tada atrodė, ėmė po truputį vėsti. Matytis beveik negalėdavome, dažniausiai tik telefonu pasikalbėdavome. Beveik po pusmečio studijų Algis man ėmė skambinti vis rečiau, man pačiai jį susirasti sekdavosi sunkiai. Prabėgus dar keletui mėnesių parvažiavusi paviešėti pas tėvus sužinojau, kad Algis vedė. Man tai buvo smūgis, tačiau iš dalies kalta jaučiausi aš pati, kad pasidaviau tėvų spaudimui. Bet pykau ir ant Algio. Tada ėmiau galvoti, kad jo jausmai man gal nebuvo tokie stiprūs, kad taip greitai vedė kitą merginą. Mėginau jį išmesti iš galvos: studijavau, laksčiau į diskotekas. Susipažinau su Rolandu. Atrodė, kad jį myliu, ir po pusmetį trukusios mūsų draugystės susituokėme. Rodos, viskas klojosi gerai: baigėme studijas, susilaukėme dviejų dukryčių. Mano tėvai buvo laimingi, atrodė, kad laiminga esu ir aš. Tačiau idilė baigėsi po penkerių metų. Rolandui pasiūlė gerai apmokamą darbą pagal jo specialybę nedideliame miestelyje netoli Vilniaus. Suprantama, mes apsidžiaugėme. Aš vis vien nedirbau - buvau namuose su dukromis, o šeimos išlaikymu rūpinosi vyras. Be to, gyvenimas Vilniuje manęs labai netraukė. Užaugusi mažame miestelyje, didmiestyje negalėjau priprasti. Įsigijome erdvų butą ir džiaugėmės gyvenimu.

Tačiau kartą išėjusi į parduotuvę netikėtai sutikau Algį: pasirodo, jis šiame miestelyje su šeima gyvena jau antri metai. Augina sūnų ir dukrą. Pokalbis nesirišo, abu jautėmės nejaukiai. Tačiau šis susitikimas sujaukė mano mintis: save vis dažniau sugaudavau begalvojančią apie Algį, apie kartu praleistą laiką. Vis dažniau su Rolandu būdavau pikta, suirzusi. Jis stebėjosi mano pasikeitimu, o kai kartą beviešint pas mano tėvus mama, girdint Rolandui, man pranešė “naujieną”, kad “mano pirmoji meilė Algis gyvena tame pačiame mieste kaip ir mes su Rolandu”, mano vyras ėmė mane įtarinėti neištikimybe. Vis dažniau namuose kildavo barniai dėl smulkmenų, neberasdavome bendros kalbos.

Su Algiu susitikdavome atsitiktinai, tačiau kartą jis paskyrė man pasimatymą. Abu buvome vedę, abu jautėmės kalti prieš savo antrąsias puses, tačiau mūsų meilė, matyt, nebuvo išnykusi, tik giliai paslėpta. Nieko nebegalėjome padaryti: tai buvo stipriau už mus. Susitikinėdavome slapčia, o mūsų santuokos buvo daugiau formalios: abu gyvenome dėl vaikų. Rolandas pareiškė ilgiau taip gyventi negalįs ir mane paliko. Jo kaltinti negaliu, tačiau buvo labai skaudu dėl dukrų: jos labai mylėjo tėvelį ir kasdien jo nematyti joms buvo didelis stresas. Netrukus išsiskyrė ir Algis: jo vaikai buvo vyresni už maniškius ir jau buvo išvažiavę mokytis. Dabar su Algiu mes kartu ir esame laimingi, tačiau dažnai pagalvoju, kad laimingi galėjome būti visą mūsų gyvenimą.

Miglė