Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2003-12-01
Amžiaus žirklės
Prieš dvidešimt metų beprotiškai įsimylėjau savo lietuvių kalbos mokytoją. Keisčiausia, kad tai nutiko ne mokykloje, o kai jau studijavau universitete Vilniuje. Žinojau savo buvusio mokytojo Povilo aistrą teatrui, todėl vis pakviesdavau jį į spektaklių premjeras. Nepastebimai pokalbiai apie teatrą, literatūrą peraugo į rimtus santykius. Jis iš nedidelio Dzūkijos miestelio pas mane atvažiuodavo beveik kiekvieną savaitgalį. Man tuomet buvo dvidešimt penkeri, jam - beveik penkiasdešimt. Povilas buvo vedęs, jo du vaikai abiturientai mokėsi toje pačioje mokykloje, kurią ir aš baigiau. Bet apie tai stengdavausi negalvoti. Man su juo buvo gera, o visa kita atrodė nesvarbu.
Vilniuje mes jautėmės puikiai: čia nebuvo jokių pažįstamų, kurie mus varstytų smerkiančiais žvilgsniais. Tik artimos draugės iš manęs šaipėsi ir klausė, kodėl prasidedu su “pensininku”. Tačiau gandai apie mūsų santykius pasiekė ir mūsų gimtą miestelį. Kilo baisus skandalas: tėvai man liepė nesirodyti daugiau namuose, jeigu ir toliau jiems gėdą darysiu. Mokykla ūžė lyg bičių avilys: nesaldu buvo ne tik pačiam Povilui, bet ir čia besimokantiems jo vaikams. Juos klasės draugai ėmė erzinti, kad turės beveik vienmetę pamotę. Povilui teko atlaikyti ir mokyklos vadovybės spaudimą, kuri grasino atleisianti jį iš darbo už mokytojui nepriderantį elgesį.
Savo mieste greitai visai nebegalėjau pasirodyti: kad ir kur užeidavau - ar į parduotuvę, ar į kirpyklą, moterys tuoj pat imdavo šnabždėtis ir beveik pirštais rodyti. Kartais išgirsdavau ir replikų, “pagražintų” necenzūriniais žodžiais. Numojau į visa tai ranka, ir likdavau Vilniuje. Sunkiau buvo Povilui: nors jis nusprendė skirtis su žmona, tačiau jiems vis dar teko gyventi kartu tame pačiame bute. Įtampa buvo didžiulė. Abu laukdavome savaitgalių, kai jis po darbų galėdavo atvažiuoti pas mane į Vilnių. Atrodė, kad tikrą gyvenimą gyvenu tiktai tomis dienomis, kai būdavome kartu. Kūrėme planus, kaip mes toliau gyvensime, vienas kitą tikinome, kad mūsų jausmams niekas nesukliudys.
Kai baigiau universitetą, susituokėme ir išvažiavome gyventi į nedidelę gyvenvietę netoli gimtojo miestelio. Buvau jauna specialistė ir man pasiūlė dirbti mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Povilas toje pačioje mokykloje įsidarbino lietuvių kalbos mokytoju. Gimė sūnus. Buvome laimingi: mylėjome vienas kitą, turėjome darbą, butą, augo sūnus. Ko gi, rodos, daugiau benorėti. Tačiau, metams bėgant, Povilas darėsi vis didesnis namisėda. Jį sunku buvo prikalbinti nuvažiuoti į teatrą, parodą ar išsirengti į gamtą, paprasčiausiai paklajoti paežere ar pagrybauti. Išnyko visa draugystės ir pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais buvusi romantika. Povilas ėmė keistis nebeatpažįstamai: geriausiais jo “draugais” tapo televizorius ir laikraščiai. Grįžęs namo po darbo valandų valandas galėdavo kiurksoti prieš tą nelemtą “dėžę”. Iš pradžių dar mėginau jį “šantažuoti”, kad jis manęs nebemylįs, tačiau ir tai nepadėjo. Buvau jauna, energinga, man norėjosi visur dalyvauti, keliauti, pašėlioti. Tačiau teko susitaikyti su realybe ir pačiai virsti “namine”.
Atrodydavo, kad gal ir aš pasikeičiau, tapau sėslesnė, ramesnė, tačiau su bendradarbiais išvykusi į kelionę ar švęsdama kolegos gimtadienį, turėdavau sau tylomis prisipažinti, kad aš save paprasčiausiai tramdau ir tik taikausi prie Povilo gyvenimo būdo. Viduje vis kaupėsi nepasitenkinimas, blėso vyro nekurstoma meilė. Su Povilu lyg ir labai nesipykome, nesibarėme, tačiau šilumos mūsų santykiuose kasmet likdavo vis mažiau. Su viskuo susitaikiau. Dirbau, prižiūrėjau namus. Ir vis dažniau prisimindavau savo racionalių studijų draugių mėginimus mane “atvesti į protą”. Mums su Povilu dar tik draugaujant, jos vis klausdavo, ar aš galvoju, kaip gyvensiu, kai man bus vos per keturiasdešimt, o jis bus įpusėjęs septintą dešimtį. “Ką tu veiksi su seneliu?” - klausė jos ne kartą. Buvau įsitikinusi, jog svarbu ne amžius, o tai, kad žmonės myli vienas kitą, supranta. Šaipiausi iš jų teorijų apie amžiaus “žirkles”, tačiau dabar, kai jam jau 70 metų, kai vargina senatvės ligos, man iš tiesų tenka su juo elgtis kaip su tėvu ar net seneliu. O man dar ne senatvė, aš dar noriu visaverčio gyvenimo, tačiau skirtis dėl buvusios meilės neketinu.
Irena
